Jei namuose auga daugiau nei vienas vaikas, greičiausiai jau esate girdėję garsiąją frazę „mama labiau myli jį, o ne mane“ arba matę, kaip vyresnysis vaikas staiga tampa „mažuoliu“, kai į namus parvežama nauja sesutė ar broliukas. Brolių ir seserų pavydas – tai ne išgalvota problema ar tėvų auklėjimo klaidų rezultatas, o natūrali, beveik neišvengiama vaikystės dalis. Ir nors kartais atrodo, kad namuose vyksta tikras karas dėl dėmesio, žaislų ar tiesiog dėl teisės sėdėti ant tėčio kelių, iš tikrųjų tai gilesnis, vystymosi psichologijoje puikiai žinomas reiškinys, kurį galima suprasti ir su kuriuo galima gyventi taikiau.
Kodėl vaikai pavydi vieni kitiems
Pavydas tarp brolių ir seserų kyla iš labai paprasto dalyko – vaikai nuo mažens ieško patvirtinimo, kad yra mylimi, saugūs ir svarbūs savo tėvams. Kai atsiranda kitas vaikas, kuris taip pat reikalauja dėmesio, laiko ir emocinių resursų, pirmasis vaikas natūraliai jaučiasi grėsmėje. Tai nėra blogas charakteris ar egoizmas – tai išgyvenimo instinktas, kuris egzistuoja jau tūkstančius metų.
Psichologai šį jausmą vadina „nuvertimu nuo sosto“ – vyresnysis vaikas iki tam tikro momento buvo vienintelis pasaulio centras, o dabar turi juo dalintis. Ir svarbu suprasti, kad šis jausmas kyla ne dėl to, kad tėvai kažką daro neteisingai, o tiesiog dėl to, kaip veikia žmogaus psichika – norime būti pastebėti, norime būti pirmi, norime, kad mus mylėtų labiausiai.
Be to, vaikai lygina save su broliais ir seserimis nuolat – kas gavo didesnę porciją, kam leista ilgiau žaisti kompiuteriu, kas gavo naujus batus. Šis lyginimas nesibaigia vaikystėje – suaugę žmonės vis dar prisimena, kaip tėvai kažkada „labiau mylėjo“ kitą vaiką, todėl svarbu šiuos jausmus priimti rimtai, o ne juos nuvertinti frazėmis „nebūk kvailas, mes visus myliame vienodai“.
Kaip pavydas atrodo skirtingame amžiuje
Pavydo apraiškos labai skiriasi pagal vaiko amžių, ir tai svarbu žinoti, kad nepradėtumėte per anksti nerimauti ar, atvirkščiai, ignoruoti signalus.
- Kūdikystė ir ankstyvoji vaikystė (2-4 metai): vaikas gali grįžti prie senų įpročių – vėl pradėti šlapintis į kelnaites, prašyti čiulptuko, imituoti kūdikio elgesį, norėti, kad jį vėl maitintų ar neštų.
- Ikimokyklinis amžius (5-7 metai): pasireiškia daugiau agresijos – stumdymas, žaislų atėmimas, verbalinis priekabiavimas, dažni skundai tėvams „jis pradėjo pirmas“.
- Mokyklinis amžius (8-12 metai): pavydas dažnai persikelia į pasiekimų sritį – lyginimasis pažymiais, sportiniais rezultatais, draugų skaičiumi.
- Paauglystė: čia pavydas gali tapti subtilesnis, bet ne mažiau skausmingas – konkurencija dėl tėvų pripažinimo, palyginimai socialiniuose tinkluose, jausmas, kad brolis ar sesuo yra „geresnė versija“ savęs.
Verta pastebėti, kad pavydas nebūtinai reiškiasi triukšmingai. Kai kurie vaikai užsisklendžia, tampa tylesni, praranda apetitą arba domėjimąsi mėgstamomis veiklomis. Tokie „tylūs“ signalai kartais lieka nepastebėti ilgiau nei akivaizdūs pykčio priepuoliai.
Kai namuose atsiranda naujas šeimos narys
Vienas jautriausių momentų šeimos gyvenime – kai gimsta antras, trečias ar kitas vaikas. Vyresnysis vaikas per naktį praranda savo „vienintelio“ statusą, ir tai gali sukelti tikrą emocinę audrą, net jei iš pažiūros jis atrodo entuziastingai nusiteikęs tapti „didžiuoju broliu“ ar „didžiąja seserim“.
Ką galima padaryti dar prieš gimdymą? Pasakoti apie tai, kas vyks, leisti vaikui dalyvauti pasiruošime – rinktis drabužiukus, kalbėti su pilvu, svajoti, kokie žaidimai bus žaidžiami su mažuliu. Svarbu ir tai, kad po gimdymo pirmosios akimirkos namuose formuoja labai stiprius įspūdžius – jei įmanoma, leiskite tėčiui ar močiutei pirmiausia paimti kūdikį ant rankų, kad mama galėtų pirmiausia apkabinti vyresnėlį, kuris ją seniai nematė.
Ir dar vienas dalykas, kurį dažnai pamiršta net patyrę tėvai – kūdikis gauna dovanas, sveikinimus, dėmesį iš giminių, o vyresnysis vaikas gali jaustis pamirštas. Nedidelė dovanelė vyresniajam, kai atvyksta svečiai su dovanomis mažyliui, gali labai palengvinti situaciją.
Tėvų klaidos, kurios netyčia kursto pavydą
Nors dauguma tėvų neturi jokio tikslo skatinti konkurenciją tarp savo vaikų, kai kurie kasdieniai įpročiai gali netikėtai pakurstyti tą liepsną.
Vienas labiausiai paplitusių dalykų – lyginimas. „Kodėl tu negali būti toks tvarkingas kaip sesė?“ arba „Broliukas šitame amžiuje jau mokėjo skaityti“ – tokios frazės, nors pasakytos be blogų ketinimų, vaikui skamba kaip nuosprendis: aš nesu geras toks, koks esu.
Kita dažna klaida – etikečių klijavimas. Kai vienas vaikas nuolat vadinamas „protinguoliu“, o kitas „sportininku“ ar „linksmuoliu“, vaikai pradeda suvokti save per šią prizmę ir jausti, kad turi konkuruoti dėl savo „nišos“ šeimoje.
Nevienodas laiko ir dėmesio skirstymas – natūralu, kad kūdikiui reikia daugiau fizinės priežiūros, tačiau vyresnysis vaikas taip pat turi psichologinių poreikių, kuriuos lengva nepastebėti, kai rankos pilnos sauskelnių ir maitinimo butelių.
Taip pat verta paminėti reikalavimą „būti gerais draugais“ prievarta. Tėvai kartais bando priversti vaikus nuolat žaisti kartu, dalintis viskuo be išimčių, ir tai gali sukelti priešingą efektą – vaikai jaučiasi, kad neturi teisės į savo erdvę ar nuosavus daiktus.
Ką realiai galima daryti kasdien
Geros žinios – yra daugybė praktinių dalykų, kuriuos galima įgyvendinti kasdienybėje, ir jie iš tikrųjų veikia.
- Individualus laikas su kiekvienu vaiku. Net 15-20 minučių dienos, kai vaikas turi tėvo ar mamos visišką dėmesį, be telefonų ir be brolio ar sesės, gali padaryti didelį skirtumą. Šis laikas turėtų būti nuspėjamas – vaikas turi žinoti, kad jo laikas ateis, ir tada jam nereikia nuolat kovoti dėl dėmesio.
- Jausmų įvardijimas, o ne nuvertinimas. Vietoj „nebūk pavydus“ geriau pasakyti „matau, kad tau sunku, kai aš daug laiko skiriu sesutei. Ar tau liūdna dėl to?“ Kai vaikas jaučiasi suprastas, jam nebereikia elgesio priepuoliais rodyti savo emocijas.
- Nesikišimas į kiekvieną konfliktą. Vaikai turi mokytis derėtis vieni su kitais. Jei tėvai kaskart sprendžia „kas kaltas“, vaikai niekada nesuformuoja savų problemų sprendimo įgūdžių, o tik lauks arbitro, kuris pasakys, kas teisus.
- Vengti favoritizmo net juokais. Vaikai puikiai jaučia, kai vienas iš jų vadinamas „mano mažuliu“ dažniau, ar kai vienam leidžiama daugiau nei kitam tame pačiame amžiuje.
- Skatinti bendradarbiavimą, ne konkurenciją. Vietoj „kas greičiau surinks žaislus, gaus saldainį“ verčiau siūlyti „jei kartu surinksite žaislus, turėsime daugiau laiko pažaisti kartu“.
- Švęsti individualumą. Kiekvienas vaikas turi turėti savo interesus, savo draugus, savo pasiekimus, kurie nėra lyginami su brolio ar sesės pasiekimais.
Kada pavydas tampa didesne problema
Nors tam tikras pavydo lygis yra normalus ir net sveikas vystymosi ženklas, kartais situacija reikalauja rimtesnio dėmesio. Jei pastebite, kad agresija tarp vaikų tampa fizinė ir dažna, jei vienas vaikas nuolat jaučiasi nesaugus namuose, jei atsiranda ilgalaikiai elgesio ar emociniai pokyčiai – nemiga, valgymo problemos, uždarumas – verta pasikonsultuoti su vaikų psichologu.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, jei viena vaikų pusė nuolat traumuoja kitą, o tėvai to nepastebi ar nuvertina kaip „normalų vaikų ginčą“. Chroniškas skriaudimas tarp brolių ir seserų gali turėti ilgalaikių pasekmių savivertei net suaugusio žmogaus gyvenime.
Geras ženklas, į kurį verta žiūrėti, yra tai, kaip vaikai elgiasi vieni su kitais, kai tėvų nėra kambaryje. Jei jie geba žaisti, derėtis ir net susitaikyti be suaugusiojo įsikišimo, tai rodo, kad santykis, nepaisant pavydo protrūkių, yra sveikas.
Kai suaugę vis tiek prisimena vaikystės nuoskaudas
Įdomu tai, kad brolių ir seserų pavydas retai visiškai išnyksta su amžiumi – jis tiesiog transformuojasi. Suaugę žmonės kartais vis dar jaučia lengvą skausmą prisiminę, kaip tėvai „labiau tikėjosi“ iš vieno vaiko, ar kaip vienam buvo leidžiama daugiau. Tačiau geros naujienos yra tai, kad santykiai tarp brolių ir seserų gali ir tampa vieni stipriausių gyvenime, jei vaikystėje buvo sukurtas pagrindas, kuriame kiekvienas jautėsi vertingas savaip, o ne kaip konkurentas dėl riboto tėvų dėmesio kiekio.
Kai namuose ramybė svarbiau nei tobula tvarka
Tiesa, kurią verta priimti kaip tėvams, yra tokia – brolių ir seserų pavydas niekada visiškai neišnyks, ir tai nėra jūsų nesėkmė. Tai reiškia, kad jūsų vaikai auga, jaučia, mokosi bendrauti ir suprasti pasaulį, kuriame ne visada gauni tai, ko nori pirmas. Svarbiausia, ką galite duoti savo vaikams, nėra tobula lygybė – jos tiesiog nėra ir negali būti, nes vaikai skirtingi, turi skirtingus poreikius skirtingu metu. Svarbiausia yra jausmas, kad kiekvienas iš jų yra mylimas dėl to, kas jis yra, o ne lyginant su broliu ar sese.
Kitą kartą, kai išgirsite skundą „ji labiau mylima“, giliai įkvėpkite ir prisiminkite – tai ne kaltinimas jums kaip tėvams, o kvietimas prisėsti, pasiklausyti ir priminti vaikui, kad meilė šeimoje nėra pyragas, kurį reikia dalinti mažesnėmis ir mažesnėmis dalimis. Ji auga tiek, kiek reikia, kiekvienam vaikui atskirai ir visiems kartu.
