Kiekvienas tėvas bent kartą yra girdėjęs frazę „svarbiausia – vaiko savivertė“. Ji kartojama pediatrų kabinetuose, mokyklų susirinkimuose, psichologų straipsniuose. Bet kai pabandai paklausti savęs – o ką aš iš tikrųjų darau, kad mano vaikas jaustųsi vertingas – atsakymas ne visada guodžia. Dažnai pagaunam save sakant „šaunuolis“ automatiškai, be jausmo, arba, atvirkščiai, per greitai kritikuojant, kai vaikas suklysta. O savivertė – tai ne šūkis ant plakato, tai kasdienis, kartais nematomas darbas, kuris trunka metų metus ir atsispindi vėliau, kai vaikas suaugęs sprendžia, ar verta bandyti, ar geriau nerizikuoti, ar jis pats sau pakankamai geras.
Šiame straipsnyje pabandysime pažiūrėti į savivertę ne kaip į abstrakciją, bet kaip į konkretų, kasdien puoselėjamą dalyką. Be gražbylysčių, su realiais pavyzdžiais, kuriuos galima pritaikyti šiandien, prie vakarienės stalo ar eidami į darželį.
Kas ta savivertė ir kuo ji skiriasi nuo pasitikėjimo savimi
Daugelis šiuos du dalykus painioja, o tai jau savaime kuria klaidingą kryptį auklėjime. Pasitikėjimas savimi – tai tikėjimas, kad sugebėsiu su konkrečia užduotimi: išmokti plaukti, sudėti puzzlę, gerai parašyti kontrolinį. Savivertė – kur kas gilesnis dalykas. Tai vaiko jausmas, kad jis yra vertingas ne dėl to, ką padaro, o tiesiog dėl to, kad yra.
Vaikas gali turėti aukštą pasitikėjimą savimi sporte, bet žemą savivertę – jis gali jausti, kad yra mylimas tik kai laimi, tik kai gauna dešimtukus, tik kai elgiasi „tinkamai“. Tokia sąlyginė meilė, net jei ji neišreiškiama tiesiogiai, palieka gilų pėdsaką. Vaikas su tvirta savivertė žino: aš klystu, bet aš vis tiek geras. Aš nepavykau šiandien, bet tai nereiškia, kad aš nepavykęs žmogus.
Skirtumas iš pirmo žvilgsnio nedidelis, bet praktikoje jis nulemia, ar vaikas išgirdęs kritiką sugniuždo, ar sugeba iš jos pasimokyti ir eiti toliau.
Kur viskas prasideda – pirmieji metai ir ankstyva vaikystė
Savivertės pamatai kloti ne mokykloje ir net ne darželyje. Jie klojami kūdikystėje, kai mažylis verkia, o mama ar tėtis prieina. Kai jis krenta ir laukia, ar suaugusysis pasižiūrės su rūpesčiu, ar nuleis akis prie telefono. Šie mikroskopiniai kasdienybės epizodai formuoja pačią pagrindinę nuostatą: „Mano poreikiai svarbūs. Manimi rūpinamasi.“
Vėliau, kai vaikas ima vaikščioti, kalbėti, tyrinėti pasaulį, atsiranda kitas svarbus etapas – galimybė pačiam ką nors padaryti ir tai pastebėti. Ne tiek pagyrimas svarbus, kiek pats faktas, kad suaugęs žmogus pastebi vaiko pastangas. „Žiūrėk, kaip aukštai užlipai“ – tai ne vertinimas, tai tiesiog dalijimasis akimirka. Vaikai, kurių pastangos pastebimos, o ne tik rezultatas vertinamas, ilgainiui išsiugdo vidinę motyvaciją ir jausmą, kad procesas taip pat turi vertę, ne tik pasiektas tikslas.
Klaidos, kurias padarome patys nepastebėdami
Nė vienas tėvas nesikelia ryte su tikslu pakenkti savo vaiko savivertei. Bet dažnai skaudžiausius smūgius paduodam neatsargiai, gerais norais grįsti.
- Lyginimas su kitais vaikais. „Žiūrėk, kaip Jonukas gražiai valgo“ atrodo nekaltai, bet vaikui tai skamba kaip „aš esu prastesnis nei Jonukas“. Lyginimas retai motyvuoja – dažniau jis gimdo pavydą arba nuolatinę jausmą, kad esi nepakankamas.
- Pagyrimai tik už rezultatą. „Šaunuolis, gavai penketą“ – gerai, bet kas, jei vaikas gavo trejetą, nors labai stengėsi? Jei girsime tik gerus balus, vaikas ims tapatinti savo vertę su pasiekimais, o ne su pastangomis ar charakteriu.
- Ironija ir „nekaltas“ pasityčiojimas. „Na tu ir intelektualas“ – suaugusiam draugų rate tai gal ir juokinga, bet vaikui, kuris dar mokosi suprasti ironiją, tokie žodžiai gali įsišaknyti kaip tiesa apie save.
- Kritika prie kitų žmonių. Pastaba, pasakyta viena akis, ir ta pati pastaba, pasakyta prie senelių ar draugų vaikų – emociškai visiškai skirtingi dalykai. Viešas pažeminimas įsimenamas ilgam.
- Nuolatinis „gelbėjimas“. Kai tėvai per greitai puola padaryti darbą vaiko vietoje – užrišti batus, sutvarkyti kambarį, atlikti projektą – vaikas mokosi netikėti savo galimybėmis.
Verta stabtelėti ir pagalvoti, kuri iš šių situacijų nuskambėjo pažįstamai. Ne tam, kad savęs graužtume – tai neefektyvu ir nieko nepakeičia. Tiesiog pastebėjimas jau yra pirmas žingsnis prie pokyčio.
Kaip girti, kad pagyrimas tikrai veiktų
Yra didelis skirtumas tarp „koks tu protingas“ ir „matau, kaip stipriai stengeisi išspręsti šią užduotį“. Pirmasis variantas vertinimą sieja su savybe, kurios vaikas negali kontroliuoti – jis „protingas“ arba ne, tai lemtis. Antrasis variantas vertina pastangas – dalyką, kurį vaikas gali valdyti ir kartoti.
Psichologė Carol Dweck, tyrusi vadinamąjį „augimo mąstymą“, pastebėjo įdomų dalyką: vaikai, giriami už protą ar gabumus, ateityje dažniau vengia sudėtingų užduočių, nes bijo suklysti ir „prarasti“ etiketę gabaus vaiko. Tuo tarpu vaikai, giriami už pastangas, strategiją, atkaklumą, dažniau renkasi sudėtingesnius uždavinius, nes žino – vertė nepriklauso nuo to, ar iš karto pasiseks.
Praktiškai tai reiškia paprastą, bet reikalaujantį pastangų pokytį kalboje:
- Vietoj „tu toks gabus“ – „matau, kad ilgai kantriai bandei, kol pavyko“.
- Vietoj „šaunuolis“ (be konteksto) – „man patiko, kaip tu sugalvojai kitokį būdą tai padaryti“.
- Vietoj „tu geriausias piešėjas“ – „šitas piešinys turi tiek daug spalvų, papasakok, ką čia nupiešei“.
Beje, kartais geriausias „pagyrimas“ – visai ne pagyrimas, o klausimas. Vaikas, kuris pats sugeba pasakyti „aš tuo didžiuojuosi“, mokosi vidinio, o ne išorinio vertinimo šaltinio. Tai ilgainiui daug tvirtesnis pagrindas nei nuolatinis kito žmogaus patvirtinimas.
Nesėkmės – ne priešas, o mokykla
Vienas didžiausių iššūkių tėvams – leisti vaikui suklysti ir nesuprasti klaidos kaip katastrofos. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame socialiniai tinklai rodo tik gražiausius kadrus, vaikams (ir mums patiems) sunku priimti, kad nesėkmė yra normali ir net naudinga dalis gyvenimo.
Kai vaikas suklysta – pametė žaidimą, blogai atsakė per pamoką, susipyko su draugu – svarbiausia tėvų reakcija ne „nieko tokio, viskas gerai“ (tai nuvertina jausmus) ir ne „aš tau sakiau“ (tai griauna pasitikėjimą), o kažkas panašaus į: „Matau, kad tau liūdna. Kas nutiko? Ką galėtume iš to pasimokyti kitam kartui?“
Toks požiūris moko vaiką, kad nesėkmė yra informacija, ne nuosprendis. Tai ir yra emocinio atsparumo, kuris glaudžiai susijęs su savivertė, pagrindas. Vaikas, kuriam leidžiama jausti nusivylimą, bet kuris jaučia palaikymą, ilgainiui tampa žmogumi, gebančiu atsistoti po kritinių gyvenimo situacijų – ar tai būtų nesėkmingas egzaminas, ar sudėtingas pokalbis su darbdaviu po dešimties metų.
Kasdieniai ritualai, kurie tikrai veikia
Teorija gerai, tačiau ką konkrečiai galima daryti kiekvieną dieną? Čia keletas praktikų, kurias verta įtraukti į šeimos rutiną:
- Vakaro pokalbis apie dieną. Vietoj klausimo „kaip praėjo diena mokykloje“ (kuris dažnai gauna „gerai“ ir tuo baigiasi), paklauskite: „Kas šiandien buvo sunkiausia? O kas – smagiausia?“ Toks klausimas parodo, kad jums svarbi ir sunki, ir džiugi patirtis, ne tik pasiekimai.
- Atsakomybė namuose. Net mažiausi vaikai gali turėti savo užduotis – sutvarkyti žaislus, padengti stalą. Kai vaikas prisideda prie šeimos gyvenimo ir jaučia, kad jo indėlis reikalingas, tai stiprina jausmą „aš esu naudingas, mano vaidmuo turi reikšmę“.
- Leidimas priimti mažus sprendimus. Kokį megztinį vilkėti, kokį vaisių pasirinkti pusryčiams, kaip praleisti šeštadienio popietę – kiekvienas toks sprendimas, net menkas suaugusiojo akimis, vaikui yra pratybos, kaip pasitikėti savo nuomone.
- Fizinis kontaktas ir dėmesys be telefono. Bent dešimt minučių per dieną, kai tikrai esate su vaiku, akis į akį, be ekrano – tai daugiau nei bet kokia „kokybiška veikla“, kurią galima nupirkti.
- Klaidų pripažinimas patiems tėvams. Kai suaugęs sako „atsiprašau, aš supykau ir tai buvo nesąžiningai“, vaikas mokosi, kad klysti – normalu, ir kad atsakomybę už savo veiksmus galima prisiimti be gėdos.
Sėkla, kurią sodinate kiekvieną dieną, net nepastebėdami
Savivertės nesukursi per vieną gerą pokalbį ar vieną teisingai pasakytą pagyrimą prieš miegą. Tai daugiau panašu į sodo priežiūrą – reikia laistyti kasdien, kartais net nematant, kaip auga šaknys po žeme. Kartais atrodys, kad viskas veltui, kad vaikas ir toliau abejoja savimi, lyginasi su klasiokais, verkia dėl mažiausios nesėkmės. Tai normalu – savivertė nesivysto tiesiai, ji svyruoja, priklauso nuo amžiaus, nuotaikos, aplinkos.
Svarbiausia, ką galima padaryti šiandien – tiesiog stebėti save. Klausytis, kaip kalbate su vaiku, ką sakote, kai jis suklysta, ką sakote, kai jam pavyksta. Nereikia tapti tobulu tėvu ar mama, kuris niekada nepakelia balso ir viską daro pagal knygą – tokių žmonių tikriausiai ir nėra. Užtenka būti žmogumi, kuris pastebi, kada elgiasi ne taip, ir bando pataisyti kryptį.
Ir galiausiai – vaikas, augantis su jausmu, kad jis vertingas nepriklausomai nuo balų, pergalių ar kitų nuomonės, ateityje taps suaugusiu, kuris nebijos rizikuoti, klysti, pradėti iš naujo. Tai tikriausiai vienas geriausių dovanų, kurias galima duoti, ir ji nekainuoja nė cento – tik dėmesio, kantrybės ir nuoseklumo, kurio, žinia, kartais labiausiai ir trūksta skubioje kasdienybėje.
