Kai gimsta vaikas, tėvai dažnai pradeda svajoti apie visokius dalykus – kokia jis bus mokykla, kokį sportą pasirinks, ar bus muzikalus. Tarp tų svajonių neretai atsiranda ir mintis: „norėčiau, kad mano vaikas mokėtų kelias kalbas”. Ir čia pat kyla klausimas, kuris kankina bene kiekvieną tėtį ir mamą – kada tą užsienio kalbą pradėti mokyti? Ar dar kūdikystėje leisti girdėti anglišką dainelę per YouTube, ar palaukti, kol vaikas jau puikiai kalbės gimtąja kalba, o tada tik po to imtis kitos?
Tiesą sakant, vienareikšmio atsakymo nėra, bet yra daug tyrimų, patirties ir pastebėjimų, kurie padeda susidėlioti aiškesnį vaizdą. Pabandysiu šioje straipsnyje surinkti tai, kas iš tiesų svarbu, ir kartu papasakoti, kaip tai atrodo praktiškai – ne teoriškai iš vadovėlio, o realiame šeimos gyvenime, kur vaikas kartais nenori nei savo, nei jokios kitos kalbos, o tik prašo saldainio.
Smegenys, kurios geria kalbas kaip kempinė
Vaikų smegenys iki maždaug 6-7 metų yra nepaprastai plastiškos. Kalbos centrai jose vystosi labai intensyviai, ir tai yra tas pats laikotarpis, kai vaikas mokosi ir gimtosios kalbos garsų, ritmo, intonacijų. Neurologai sako, kad kuo mažesnis vaikas, tuo lengviau jam priimti naujus kalbos garsus – jo klausa dar nėra „susiaurėjusi” tik iki tų fonemų, kurias girdi namuose.
Paprastai kalbant – kūdikis, girdintis dvi ar tris kalbas nuo gimimo, ne pasimeta, o tiesiog susikuria daugiau „kalbos dėžučių” smegenyse. Vėliau, paaugęs, jam bus lengviau perjunginėti tarp kalbų, o akcentas naujoje kalboje bus artimesnis natūraliam tarimui.
Bet čia svarbu neperlenkti lazdos su moksliniu žargonu. Tėvams nereikia tapti neurologais, kad suprastų esmę: mažas vaikas mokosi kalbos ne per gramatikos taisykles, o per klausymąsi, kartojimą, žaidimą. Todėl jam nesvarbu, ar tai lietuvių, ar anglų, ar prancūzų kalba – jis tiesiog absorbuoja tai, kas jį apsupa.
Ar nuo lopšio verta pradėti, ar palaukti?
Yra dvi pagrindinės stovyklos. Vieni tėvai tiki, kad geriau anksčiau – kad vaikas nuo pirmų mėnesių girdėtų ir gimtąją, ir svetimą kalbą, pavyzdžiui, jei viena iš tėvų kalba angliškai, kita – lietuviškai. Kiti mano, kad reikia palaukti, kol vaikas tvirtai įsisavins gimtąją kalbą, o tik tada pridėti kitą, kad nebūtų sumaišymo.
Praktika ir dauguma šiuolaikinių tyrimų rodo, kad ankstyvas dvikalbystės įvedimas nesukelia kalbos vėlavimo, kaip anksčiau buvo manoma. Taip, kai kurie dvikalbiai vaikai pradeda kalbėti kiek vėliau nei jų vienkalbiai bendraamžiai, bet tai laikina – ir dažniausiai iki penkerių metų skirtumas visiškai išnyksta.
Svarbiau ne tai, kada pradėti, o kaip. Jei kalba pateikiama natūraliai – per žaidimus, dainas, bendravimą su tikru žmogumi, kuris tą kalbą myli ir vartoja natūraliai – rezultatas bus geresnis nei formalios pamokos su kortelėmis nuo dviejų metų amžiaus.
Amžiaus etapai: kas tinka kada
Pabandysiu suskirstyti pagal amžių, nes kiekvienas etapas turi savo logiką.
0–3 metai. Tai laikas, kai vaikas priima kalbą per garsus, intonacijas, veido mimikas. Jei šeimoje yra dvi kalbos – pavyzdžiui, tėtis lietuvis, mama rusė ar norvege – natūralu, kad kūdikis girdi abi ir jas skirsto pagal žmogų, o ne pagal „taisykles”. Šiame amžiuje puikiai veikia dainelės, knygelės su paveikslėliais, trumpi animaciniai filmukai svetima kalba (bet ne per ilgai prie ekrano, apie tai vėliau).
3–6 metai. Vaikas jau kalba gimtąja kalba gana laisvai, todėl šis laikotarpis puikiai tinka pradėti sistemingiau įvesti antrą kalbą, jei šeimoje jos nebuvo nuo pradžių. Darželiai su kalbų programomis, žaidimų būreliai, pasakos svetima kalba – visa tai veikia labai efektyviai, nes vaikas mokosi žaidžiant, nesuvokdamas, kad „mokosi”.
6–9 metai. Vaikas jau moka skaityti ir rašyti gimtąja kalba, todėl gali pradėti mokytis kalbos ir formaliau – su pratybų knygelėmis, mokykliniais užsiėmimais. Šiame amžiuje kalbos mokymasis tampa sąmoningesnis, vaikas gali paaiškinti, kodėl sakinys sudėtas taip, o ne kitaip.
Po 9–10 metų. Kalbos mokymasis vis dar veikia puikiai, bet mechanizmas pasikeičia – vaikas mokosi labiau analitiškai, panašiai kaip suaugęs. Tai nereiškia, kad vėlu, tiesiog kitokia strategija duoda geresnius rezultatus – daugiau gramatikos, struktūros, sąmoningo praktikavimo.
Kai namuose kalbama viena kalba, o norisi antros
Ne visos šeimos turi tą prabangą, kad viena iš tėvų natūraliai kalbėtų kita kalba. Dažniausia situacija Lietuvoje – abu tėvai kalba lietuviškai, bet norėtų, kad vaikas nuo mažens girdėtų ir anglų, ar kitą kalbą. Ką tada daryti?
Yra keletas praktinių būdų, kurie tikrai veikia:
- Dainos ir animaciniai filmukai. Trumpi, aiškūs, su daug kartojimų – tokie kaip vaikų dainelės apie spalvas, skaičius, gyvūnus. Vaikas jų nesupranta iš pradžių žodžiu po žodžio, bet girdi ritmą, intonaciją, ir palengva pradeda atkartoti.
- Knygos su paveikslėliais. Net jei tėvai patys ne itin gerai moka kalbą, galima skaityti vaikui knygutę anglų ar kita kalba, rodant į paveikslėlius. Vaikas susieja žodį su vaizdu, ne su vertimu – tai yra tikrasis kalbos mokymasis.
- Žaidimų būreliai ar darželio grupelės. Šiandien daug miestų turi pasirinkimą – anglų kalbos darželio grupes, kur mažiausiai keliskart per savaitę vaikai girdi ir vartoja kalbą su gyvu žmogumi.
- Auklė ar draugas, kalbantis kita kalba. Jei yra galimybė, kad vaiką kartkartėmis prižiūrėtų žmogus, natūraliai vartojantis kitą kalbą, tai yra vienas efektyviausių būdų – vaikas mato, kad kalba yra tikras bendravimo įrankis, ne tik pratybų puslapis.
Svarbiausia – nuoseklumas. Vienas trumpas užsiėmimas per savaitę mažai ką pakeis, bet reguliarus, kad ir po 15 minučių per dieną, kontaktas su kalba per kelis metus duoda tikrai apčiuopiamą rezultatą.
Ekranai, programėlės ir kur ta riba
Šiais laikais neįmanoma nekalbėti apie technologijas. Yra begalė programėlių, žadančių, kad vaikas per pusmetį prakalbs angliškai žaisdamas. Tiesa yra kažkur per vidurį – ekranai gali būti puikus papildomas įrankis, bet ne pagrindinis kalbos mokymosi šaltinis, ypač mažiems vaikams.
Vaikų kalbos vystymuisi svarbiausia yra dvipusis bendravimas – kai vaikas girdi kalbą, bando atsakyti, gauna reakciją, klysta, jį pataiso ar paskatina. Ekranas šito neduoda, kad ir kokia „interaktyvi” programėlė būtų. Todėl geriausia strategija – naudoti technologijas kaip papildinį, o pagrindinį dėmesį skirti tiesioginiam bendravimui, žaidimams, knygoms, dainoms drauge su suaugusiuoju.
Amerikos pediatrijos akademija ir panašios organizacijos rekomenduoja iki 2 metų vengti ekranų visai, o po to riboti laiką – bet jei jau žiūrima, geriau kokybiškas turinys svetima kalba nei atsitiktinis lietuviškas turinys, kuris nieko naujo neduoda.
Kai vaikas priešinasi
Reikia pasakyti atvirai – ne visi vaikai su malonumu priima antrą kalbą. Kai kurie protestuoja, sako „nenoriu”, ar tiesiog ignoruoja, kai kreipiamasi kita kalba. Tai visiškai normalu ir dažniausiai laikina.
Priežastys gali būti kelios: vaikas jaučia, kad jam lengviau ir patogiau reaguoti gimtąja kalba, arba jis tiesiog nori pritapti prie draugų, kurie kalba viena kalba. Kartais tai būna ir savotiškas maištas – vaikai jaučia, kad tėvai „per stipriai” stumia mokymąsi, ir tada priešinasi kaip savotiškam spaudimui.
Ką daryti tokioje situacijoje? Pirmiausia – nespausti. Priverstinis mokymasis retai duoda gerų rezultatų, ypač mažiems vaikams. Geriau padaryti kalbą smagia, susieti su kažkuo, ką vaikas myli – mėgstamu animaciniu personažu, žaidimu, net gaminimo receptu svetima kalba. Antra – rodyti pavyzdį, kad kalba yra naudinga ir tikra, ne tik pamokų dalis. Jei vaikas mato, kad tėvai ar seneliai patys naudoja kalbą pokalbiuose su kitais žmonėmis, jam atrodys prasmingiau ją ir pačiam mokytis.
O jei pradedame vėliau, per mokyklą?
Daug tėvų nerimauja, kad „pralaidino” idealų laiką ir dabar jau vėlu. Tikrai nėra vėlu. Nors ankstyvas amžius turi tam tikrų neurologinių pranašumų, mokykliniame amžiuje ir net paauglystėje kalbos mokymasis vyksta puikiai, tik kitu būdu.
Vaikai mokykliniame amžiuje gali mokytis daug greičiau tam tikrose srityse nei mažyliai – jie geriau supranta struktūrą, moka analizuoti, susieti su gimtąja kalba, naudoti mokymosi strategijas. Tiesa, akcentas dažniausiai bus stipresnis, o šnekamosios kalbos natūralumas pareikalaus daugiau pastangų, bet tai visiškai neblokuoja kalbos įsisavinimo.
Svarbiausia mokykliniame amžiuje – motyvacija. Jei vaikas mato prasmę (nori žiūrėti filmus originalo kalba, susirašinėti su draugu iš užsienio, žaisti kompiuterinį žaidimą kita kalba), mokymasis vyksta žymiai sparčiau nei prievartinis vadovėlio kalimasis.
Kaip pasirinkti kalbą ir kiek jų verta mokytis vienu metu
Dažnas klausimas – ar galima mokyti dvi svetimas kalbas iš karto, ar geriau po vieną? Atsakymas priklauso nuo situacijos. Jei šeimoje natūraliai yra dvi ar trys kalbos (pavyzdžiui, mišrios tautybės tėvai, arba gyvenimas užsienyje), vaikas gali sėkmingai jas visas įsisavinti be didesnio streso – smegenys tikrai sugeba tvarkytis su keliomis kalbomis vienu metu.
Tačiau jei kalba mokoma dirbtinai, kaip papildoma veikla (pavyzdžiui, anglų kalbos būrelis, tada vokiečių kalbos pamokos), geriau nesikimšti per daug iš karto. Vienos papildomos kalbos mokymasis, atliekamas nuosekliai ir su malonumu, duos daugiau naudos nei dvi kalbos, mokomos paviršutiniškai ir su nuoboduliu.
Kalbos pasirinkimas taip pat turėtų turėti prasmę vaikui – anglų kalba šiais laikais yra beveik universali, ir dažniausiai natūraliai atsiranda per filmus, žaidimus, muziką. Kitos kalbos (vokiečių, prancūzų, ispanų, ir taip toliau) verta rinktis pagal šeimos interesus, keliones, giminių ryšius ar tiesiog vaiko susidomėjimą.
Vietoj griežtos taisyklės – kelios gyvenimiškos gairės
Jei reikėtų viską susumuoti į kelis paprastus sakinius, kuriuos galėtų pasikabinti ant šaldytuvo bet kuri šeima, besisukanti šiuo klausimu, tai atrodytų taip: anksčiau pradėti tikrai nekenkia, bet ir nėra vienintelio „teisingo” momento, kai reikia pradėti. Svarbiau yra tai, kaip kalba pateikiama – natūraliai, žaismingai, su meile, o ne kaip papildoma pareiga tarp darželio ir muzikos mokyklos.
Nebijokite, kad vaikas „susimaišys” kalbas ankstyvame amžiuje – tai natūralus etapas, kuris praeina. Nebijokite ir to, kad pradėjote vėliau nei norėjotumėte – devynerių, dvylikos ar net paauglystėje pradėta kalba vis tiek gali tapti puikiai valdoma, jei yra motyvacijos ir reguliaraus kontakto su ja.
Ir galbūt svarbiausia – patys būkite dalimi šio proceso. Vaikas jaučia, kai tėvams tikrai rūpi, kai jie dainuoja kartu, klausosi pasakų, bando ištarti nemokamus žodžius ir net klysdami juokiasi kartu. Kalba, išmokta per meilę ir žaidimą, prigyja giliau nei ta, kuri buvo kalta per pareigą. Taigi jei dvejojate, kada pradėti – galbūt geriausias atsakymas yra: pradėkite ten, kur esate dabar, su tuo, ką turite, ir leiskite vaikui pačiam parodyti, kaip greitai jis nustebins jus savo gebėjimu priimti naują kalbą kaip savo.
