Kai vaikas pirmą kartą paklausia „o kada aš gausiu savo pinigų?”, daugelis tėvų sutrinka. Vieni prisimena, kaip patys gaudavo po kelis centus saldainiams, kiti visai neturėjo tokios patirties vaikystėje ir dabar nežino, nuo ko pradėti. Tema iš tiesų nėra tokia paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio – čia susipina ir pedagogika, ir finansinis raštingumas, ir paprasčiausia šeimos kultūra.
Kodėl apskritai verta duoti kišenpinigius
Yra tėvų, kurie mano, kad vaikui pinigai iš viso nereikalingi – juk viskas, ko reikia, jam ir taip nuperkama. Logika savaip teisinga, bet ji praleidžia vieną svarbų dalyką: vaikas, neturėjęs galimybės pats valdyti bent kelis eurus, suaugęs dažnai nemoka planuoti biudžeto. Kišenpinigiai – tai ne dovana ir ne atlygis už buvimą geru vaiku, o savotiška treniruočių aikštelė, kurioje galima suklysti be didelių pasekmių.
Įsivaizduokite: vaikas gavo penkis eurus ir viską išleido pirmą dieną saldumynams. Kitą savaitę pinigų nebeliks, ir jis pats pajus, ką reiškia neapgalvotas sprendimas. Tai kur kas veiksmingesnė pamoka nei bet kokia paskaita apie taupymą. Suaugusiam žmogui panašus klaidos padarytos su tūkstantine alga jau kainuoja gerokai brangiau.
Nuo kada pradėti – amžiaus klausimas
Dažniausiai psichologai ir finansų konsultantai sutaria, kad pirmieji kišenpinigiai gali atsirasti apie 5–7 metus, kai vaikas jau supranta skaičius, geba suskaičiuoti smulkius pinigus ir mato ryšį tarp „turėti pinigų” ir „galima kažką nusipirkti”. Iki tol abstrakcija dar per sudėtinga – trimetis gali laikyti monetą rankoje, bet nesupranta, kad ji „verta” tam tikro kiekio saldainių.
Svarbu neskubėti ir nesivadovauti vien draugų ar kaimynų pavyzdžiu. Vieni vaikai jau šešerių puikiai skaičiuoja grąžą parduotuvėje, kiti dešimties metų dar sunkiai orientuojasi, kiek kainuoja dešra. Geriau stebėti savo vaiką, o ne lygintis su kitomis šeimomis.
Paauglystėje – nuo 12–13 metų – kišenpinigių suma paprastai gerokai išauga, nes atsiranda naujų poreikių: draugų susibūrimai, kino bilietai, drabužiai pagal savo skonį. Šiuo laikotarpiu dažnai verta pereiti prie savaitinio arba mėnesinio biudžeto, o ne kasdienių smulkių sumų.
Kiek pinigų duoti – ar yra „teisinga” suma
Universalaus atsakymo, deja, nėra, ir tai reikia priimti ramiai. Šeimos pajamos, gyvenamoji vietovė, vaiko amžius, net mokyklos, kurioje jis mokosi, socialinė aplinka – visi šie dalykai turi įtakos. Vis dėlto galima remtis keliomis orientacinėmis gairėmis, kurias naudoja daugelis Lietuvos šeimų:
- 6–8 metų vaikui – apie 1–2 eurus per savaitę, dažniausiai smulkiomis monetomis.
- 9–11 metų – 3–5 eurai per savaitę arba 15–20 eurų per mėnesį.
- 12–14 metų – 10–20 eurų per mėnesį, priklausomai nuo to, ar apima papildomas išlaidas (pvz., mobiliojo ryšio paslaugas).
- 15–17 metų – 20–40 eurų per mėnesį, o kai kuriose šeimose paauglys jau uždirba pats vasaros metu.
Šie skaičiai – tik orientyras, o ne taisyklė iš akmens. Vienas dažniausiai naudojamas principas – suma, lygi amžiui eurais per savaitę. Vadinasi, aštuonmečiui – aštuoni eurai per savaitę, o penkiolikmečiui – penkiolika. Metodas patogus tuo, kad automatiškai auga kartu su vaiku ir nereikia kaskart iš naujo galvoti, kiek pridėti.
Ar kišenpinigius reikia „uždirbti”
Čia nuomonės pasidalija labai stipriai. Vieni tėvai mano, kad pinigai turi būti susieti su namų ruošos darbais – išplauti indus, iššluoti kambarį, išnešti šiukšles. Kiti įsitikinę, kad namų ruoša yra bendra šeimos pareiga, o ne apmokamas darbas, ir kišenpinigiai turėtų būti duodami tiesiog dėl to, kad vaikas yra šeimos narys.
Praktikoje dažnai geriausiai veikia mišrus modelis: yra bazinė suma, kurią vaikas gauna visada, nepriklausomai nuo nieko, ir yra papildomos „premijos” už ekstra darbus, kurie nepriklauso jo įprastoms pareigoms – pavyzdžiui, padėjimas tvarkyti garažą ar sodą. Taip vaikas supranta, kad kai kurie dalykai namuose daromi tiesiog todėl, kad visi gyvena kartu, o už papildomą pastangą galima gauti ir papildomą atlygį – panašiai kaip veikia ir suaugusiųjų pasaulyje.
Kas nutinka, kai vaikas viską išleidžia iškart
Tai bene dažniausia tėvų baimė – „duosiu pinigų, o jis viską praleis per dieną”. Tiesą sakant, taip ir turi atsitikti bent kartą, ir tai nėra tragedija. Svarbiausia – neskubėti gelbėti situacijos ir neduoti papildomos sumos „iš anksto”, kai vaikas ateina prašyti daugiau po to, kai viską išleido.
Jei kaskart papildysime biudžetą, vaikas taip ir neišmoks, kad pinigai baigiasi ir juos reikia planuoti. Geriau ramiai pasakyti: „Suprantu, kad norisi dar saldainio, bet kitus pinigus gausi tik pirmadienį.” Skamba griežtai, bet būtent toks nuoseklumas ir formuoja atsakingą požiūrį į finansus.
Kišenpinigiai ir šiuolaikinės technologijos
Nebe paslaptis, kad grynieji pinigai vaikų gyvenime traukiasi į antrą planą. Vis daugiau šeimų naudoja specialias vaikams skirtas mokėjimo korteles su tėvų kontroliuojama programėle – galima matyti, kur ir kiek išleista, nustatyti limitus, blokuoti tam tikras kategorijas. Tokie įrankiai iš tiesų patogūs, ypač paaugliams, kurie jau perka internetu ar naudojasi bekontaktiniu mokėjimu su draugais kavinėje.
Tačiau verta neprarasti balanso – mažesniems vaikams grynieji pinigai vis dar naudingesni, nes jie fiziškai mato ir jaučia, kaip pinigų kiekis rankoje mažėja perkant. Skaitmeninis balansas ekrane tokio efekto neturi, todėl 6–9 metų vaikams rekomenduojama pradėti nuo tikrų monetų ir banknotų, o prie kortelių pereiti vėliau, apie 10–12 metų.
Praktiniai patarimai, kurie tikrai veikia
Keletas dalykų, kurie iš tiesų padeda kišenpinigių sistemą paversti naudinga, o ne chaotiška:
- Nustatykite fiksuotą dieną, kada duodate pinigus – pavyzdžiui, kiekvieną pirmadienį. Nuspėjamumas vaikui svarbus.
- Neduokite avansu, net jei labai prašo. Tai griauna visą sistemos prasmę.
- Leiskite pačiam nuspręsti, kam leisti pinigus, jei tai neprieštarauja saugumui ar šeimos vertybėms. Klaidos – dalis mokymosi.
- Pasiūlykite paprastą taisyklę: dalį taupyti, dalį leisti. Net jei tai tik 20 proc. į taupyklę, įprotis susiformuoja anksti.
- Nesusiekite kišenpinigių su pažymiais mokykloje – tai sukuria klaidingą įspūdį, kad mokymasis yra apmokamas darbas, o ne asmeninis tikslas.
- Kalbėkitės apie pinigus atvirai, be įtampos. Vaikas, matantis, kaip tėvai planuoja šeimos biudžetą, greičiau perima sveiką požiūrį.
Vietoj išvadų: šeimos pinigėlių abėcėlė
Jei reikėtų viską sudėti į vieną sakinį – kišenpinigiai nėra apie sumą, o apie patirtį. Nesvarbu, ar duosite vaikui du eurus, ar dvidešimt, svarbiausia, kad jis turėtų galimybę pats nuspręsti, suklysti, pasimokyti ir vėl bandyti. Skaičiai, kuriuos paminėjome straipsnyje, tėra atspirties taškas – kiekviena šeima galiausiai suranda savo ritmą, priklausomai nuo vertybių, biudžeto ir vaiko charakterio.
Verta prisiminti ir tai, kad kišenpinigiai keičiasi kartu su vaiku – tai, kas tiko septynmečiui, jau netiks trylikamečiui, o paaugliui gal geriau tiks ne fiksuota suma, o galimybė patiems užsidirbti prižiūrint mažesnius kaimynų vaikus ar padedant kaimynystėje. Svarbiausia – nebijoti eksperimentuoti, klausytis vaiko ir neprarasti kantrybės, kai pirmieji bandymai valdyti pinigus baigiasi ne taip, kaip norėtųsi. Galų gale, geriau suklysti su dviem eurais devynerių metų amžiuje, nei su pirmąja alga dvidešimt penkerių.
