Kai kalba pasisuka apie smurtą artimoje aplinkoje, dažnas iš mūsų automatiškai įsivaizduoja mėlynę ant veido ar policijos ekipažą priešais namą. Tikrovė kur kas platesnė ir dažnai kur kas tylesnė. Tai gali būti žodžiai, kurie kartojasi tiek dažnai, kad žmogus nustoja tikėti savimi. Tai gali būti kontrolė, kada patikrinamas telefonas, draudžiama susitikti su drauge, ar tiesiog nuolatinis jausmas, kad vaikštai ant kiaušinių lukšto savo pačios namuose. Šiame straipsnyje norime kalbėti be užuolankų – kur tokiu atveju kreiptis, ką galima daryti čia ir dabar, ir kaip padėti, jei smurtas vyksta netoli tavęs, net jei ne tavo šeimoje.
Kas iš tikrųjų yra smurtas artimoje aplinkoje
Lietuvos įstatymai smurtą artimoje aplinkoje apibrėžia gana plačiai, ir tai svarbu žinoti, nes daugelis žmonių tiesiog nesuvokia, kad tai, kas jiems vyksta, jau yra pagrindas kreiptis pagalbos. Fizinis smurtas – akivaizdžiausia forma, bet toli gražu ne vienintelė. Yra ir psichologinis smurtas: patyčios, grasinimai, izoliavimas nuo draugų ir šeimos, nuolatinė kritika, žeminimas prie kitų žmonių. Yra ekonominis smurtas – kada partneris kontroliuoja visus pinigus, neleidžia dirbti arba atima uždirbtus pinigus. Yra ir seksualinis smurtas, kuris, deja, dažnai lieka nutylėtas net pačiam nukentėjusiam asmeniui, nes santuokoje ar partnerystėje egzistuoja klaidingas įsitikinimas, kad sutikimas nebūtinas.
Svarbu suprasti – smurtaujantis asmuo nebūtinai yra vyras prieš moterį. Smurtas vyksta ir tarp partnerių tos pačios lyties, moterys smurtauja prieš vyrus, suaugę vaikai smurtauja prieš senstelėjusius tėvus, tėvai – prieš vaikus. Smurtas neturi vienos veido, ir dėl to jį kartais taip sunku pastebėti, kol nesi jo viduje.
Kodėl taip sunku pasakyti „man reikia pagalbos“
Daug žmonių, kurie patys nėra patyrę šios patirties, klausia – kodėl ji tiek metų nepaliko? Kodėl jis tiesiog nepasakė, kad jam skauda? Atsakymas retai kada paprastas. Baimė – viena iš stipriausių priežasčių. Baimė, kad situacija pablogės, kad smurtautojas atsiims kerštą, kad nebus kur eiti, kad vaikai kentės labiau, jei šeima subyrės. Yra ir gėda, ir kaltės jausmas – nukentėjęs žmogus dažnai įtikinamas, kad pats yra kaltas dėl to, kas vyksta.
Yra ir grynai praktinė pusė – finansinė priklausomybė, būstas, bendri vaikai, socialinis spaudimas iš giminės („ką pasakys žmonės“). Kartais tiesiog nėra žinių, kur kreiptis, arba yra netikėjimas, kad iš tikrųjų kas nors gali padėti. Todėl pirmas žingsnis dažnai yra pats sunkiausias – priimti, kad situacija, kurioje esi, nėra normali, ir kad tu nesi vienas.
Kur skambinti, kai situacija karšta
Kai pavojus tiesioginis – smurtaujantis asmuo šalia, grasina, jau naudoja fizinę jėgą – nereikia laukti, kol „nurimsta“. Skambinti reikia iškart, ir tam yra keli numeriai, kuriuos verta žinoti mintinai, ne tik įsirašius telefone:
- Bendrasis pagalbos telefonas 112 – jei situacija pavojinga gyvybei ar sveikatai, skambinama policijai ir greitajai medicinos pagalbai. Nebijokite skambinti, net jei nesate visiškai tikri, ar situacija „pakankamai sunki“ – geriau perspėti nei pavėluoti.
- Pagalbos moterims linija 8 800 66366 – nemokama, veikianti visą parą, konfidenciali linija, kurioje galima anonimiškai pasikonsultuoti, gauti emocinę paramą ir informaciją, kur kreiptis toliau.
- Vaikų linija 116 111 – jei vaikas ar paauglys patiria smurtą namuose, ar tiesiog nori pasikalbėti apie tai, kas vyksta šeimoje, čia jam atsakys ir supras, nesmerkiant.
- Jaunimo linija 8 800 28888 – anonimiška emocinė pagalba jauniems žmonėms, kai reikia tiesiog su kuo pasikalbėti apie skaudžią situaciją namuose.
Šie numeriai veikia ne tik pačiais kritiniais momentais. Skambinti galima ir tada, kai tiesiog nežinai, ar tavo situacija yra „pakankamai smurto“, kad reikėtų kreiptis. Specialistai kitame gale laido tikrai neapkaltins, kad trukdai jiems be reikalo.
Specializuotos pagalbos centrai – kas tai ir kaip jie veikia
Lietuvoje veikia specializuotos pagalbos centrai (SPC), kurie sukurti specifiškai tam, kad padėtų smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims. Jie yra praktiškai visose apskrityse, ir juose dirbantys specialistai – teisininkai, psichologai, socialiniai darbuotojai – kasdien susiduria su panašiomis istorijomis ir žino, kaip veikti nemetant žmogaus vienišumo jausme.
Šiuose centruose galima gauti:
- psichologinę pagalbą – individualias konsultacijas, kartais ir paramos grupes;
- teisinę konsultaciją – kaip parašyti pareiškimą policijai, kaip vyksta apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje procesas, kokias teises turi nukentėjęs asmuo;
- informaciją apie laikinus apgyvendinimo variantus, jei reikia skubiai palikti namus;
- palydėjimą per visą procesą – nuo pirmo pokalbio iki teismo, jei situacija pasiekia tokį etapą.
Svarbu žinoti, kad kreipimasis į SPC nebūtinai reiškia, jog turi iškart rašyti pareiškimą policijai ar palikti namus. Galima tiesiog atvykti pasikalbėti, apsvarstyti situaciją, gauti informaciją ir nusprendus, kad dar nesi pasiruošęs veikti – tai visiškai normalu. Pagalbos ieškojimas nėra vienkartinis sprendimas, tai procesas, kuris kartais užima laiko.
Ką daryti, jei smurtas vyksta prieš akis – kaimynų, artimųjų vaidmuo
Daug žmonių tampa smurto liudytojais netiesiogiai – girdi triukšmą pro sieną, pastebi mėlynes kaimynystės moteriai, jaučia, kad su draugės šeima kažkas negerai. Klasikinė lietuviška reakcija – „nesikišk, ne mano reikalas“. Bet praktika rodo, kad viena telefono skambutis, vienas klausimas „ar tau visko gerai?“ gali tapti tuo momentu, kai žmogus supranta, jog jo situacija nepraeina nepastebėta.
Jei girdite ar matote smurtą vykstantį šalia – skambinti 112 galima ir anonimiškai. Nereikia įsivardinti, nereikia tapti liudininku teisme, jei nenorite. Svarbu tiesiog perduoti informaciją, kad tarnybos galėtų nuvykti į vietą.
Jei situacija ne tokia akivaizdi – įtariate, kad draugė ar giminaitė patiria smurtą, bet ji apie tai nekalba – geriausia strategija yra kantrybė ir nesmerkimas. Nesakyti „tu turi jį palikti“, o sakyti „aš čia, kai tau reikės pagalbos, ir viskas, kas vyksta, nėra tavo kaltė“. Kartais tiesiog žinojimas, kad yra kam paskambinti vidury nakties, gali tapti lūžio tašku.
Vaikai šeimoje, kur smurtaujama
Ši dalis, deja, dažnai nutylima, bet ji viena svarbiausių. Vaikai, augantys namuose, kur vyksta smurtas – nesvarbu, ar jis nukrypsta į juos, ar jie tiesiog stebi tėvų konfliktus – patiria trauminę patirtį, kuri palieka pėdsaką vėliau, suaugusiame gyvenime. Vaikai jaučia daugiau, nei mes norėtume tikėti, net jei manome, kad „jie nesupranta“ ar „miegojo tuo metu“.
Jei šeimoje yra vaikų, verta žinoti, kad Vaikų teisių apsaugos skyriai taip pat gali suteikti pagalbą, ir jų vaidmuo nėra vien „atimti vaikus“ – tai dažna baimė, kuri sustabdo tėvus kreiptis. Iš tikrųjų jų darbas yra padėti šeimai atrasti saugesnį kelią, nukreipti į psichologus, tarpininkauti gaunant paramą. Vaikų linija 116 111 taip pat yra vieta, kur patys vaikai gali gauti pagalbą, jei jaučiasi nesaugūs namuose, net jei tėvai apie tai nežino ar nenori pripažinti situacijos.
Kai žodžiai virsta veiksmu: ką tikrai galima padaryti šiandien
Jei atsidūrei šioje situacijoje ar pažįsti žmogų, kuris ten yra, norime palikti kelis konkrečius, praktiškus žingsnius, kuriuos galima žengti šiandien, ne kada nors ateityje.
Pirma – įsirašyk telefone bent vieną numerį iš čia paminėtų. Ne tam, kad iškart skambintum, bet tam, kad jis būtų pasiekiamas tada, kai reikės. Antra – jei jauti, kad situacija pavojinga, susikurk saugumo planą: kur galėtum nueiti, kas galėtų priimti tave ar vaikus per naktį, kokie dokumentai ir daiktai turėtų būti pasiekiami, jei reikėtų išeiti greitai. Trečia – nebijok kreiptis į specializuotos pagalbos centrą net tada, kai nesi tikras, ar tavo situacija „pakankamai rimta“. Ten dirbantys žmonės girdėjo šimtus istorijų, ir jų darbas yra padėti, ne vertinti.
Ir svarbiausia – jei matai, kad kitam žmogui reikia pagalbos, nelauk, kol jis pats paprašys. Kartais žmogus, patiriantis smurtą, tiesiog nebeturi jėgų pirmam žingsniui. Tavo klausimas, tavo skambutis, tavo buvimas šalia gali tapti tuo, ko trūko, kad situacija pasikeistų. Smurtas artimoje aplinkoje niekada nebūna tik dviejų žmonių reikalas – jis atsiliepia visai bendruomenei, ir todėl visos bendruomenės atsakomybė yra nenusigręžti, kai kažkas kenčia netoliese.
