Skyrybos, gyvenimas skyrium, naujos šeimos – visa tai šiandien nebe egzotika, o kasdienybė daugeliui Lietuvos šeimų. Ir kai tėvai išsiskiria, dažniausiai iškyla klausimas, kuris kelia daugiausiai įtampos ir konfliktų – kas ir kiek mokės vaikui. Alimentai – tema, apie kurią kalbama daug, bet dažnai painiai. Vieni girdėję, kad „yra nustatyta minimali suma“, kiti tiki, kad teismas visada skiria po lygiai visiems, treti tiesiog nežino, kur kreiptis, kai buvęs partneris tiesiog nustoja mokėti. Pabandykime ramiai, be teisininko žargono, išsiaiškinti, kaip tas alimentų dydis nustatomas ir kaip realiai vyksta jų išieškojimas, kai gera valia nesuveikia.
Kas iš tikrųjų yra alimentai ir kam jie skiriami
Alimentai – tai pinigai, kuriuos vienas iš tėvų moka vaikui jo išlaikymui, kai gyvena atskirai. Svarbu suprasti vieną dalyką: alimentai priklauso vaikui, ne buvusiam sutuoktiniui ar sutuoktinei. Tai reiškia, kad net jei santykiai su vaiko mama ar tėvu yra visiškai suirę, pareiga išlaikyti vaiką nuo to nepriklauso. Lietuvos įstatymai numato, kad abu tėvai turi vaiką išlaikyti proporcingai savo galimybėms, nesvarbu, ar jie susituokę, gyvena kartu, ar ne.
Dažnai pamirštama, kad alimentai gali būti skiriami ne tik vaikams. Teoriškai išlaikymo pareiga gali kilti ir tarp sutuoktinių (pavyzdžiui, po skyrybų, jei viena pusė objektyviai negali dirbti dėl ligos ar amžiaus), taip pat pilnamečiams vaikams, jei jie mokosi ir tėvai turi galimybę juos finansiškai palaikyti. Tačiau absoliučią daugumą atvejų, apie kuriuos žmonės kalbasi ir dėl kurių kreipiasi į teismus, sudaro nepilnamečių vaikų išlaikymas.
Kiek turėtų būti alimentų – ar egzistuoja tiksli formulė?
Čia ir slypi didžiausia nesusipratimų zona. Griežtos, matematiškai fiksuotos formulės, pagal kurią visiems būtų skaičiuojama vienodai, Lietuvoje nėra. Teismas kiekvienu atveju vertina konkrečią situaciją – vaiko amžių, jo poreikius, sveikatos būklę, gyvenimo sąlygas, taip pat abiejų tėvų finansines galimybes: pajamas, turtą, kitus vaikus, kuriuos jie taip pat privalo išlaikyti.
Vis dėlto praktikoje yra nusistovėję tam tikri orientaciniai dydžiai, kuriais teismai remiasi kaip minimalia kartele. Įprastai kalbama apie sumą, siejamą su valstybės remiamų pajamų dydžiu arba minimaliosios mėnesinės algos (MMA) dalimi. Realybėje teismų praktikoje dažnai matome, kad vienam vaikui priteisiama suma svyruoja nuo maždaug pusės MMA iki visos MMA, priklausomai nuo to, kiek tėvas ar mama iš tiesų uždirba ir kiek vaikui realiai reikia.
Svarbu žinoti kelis principus, kuriais vadovaujasi teismai:
- Kuo daugiau vaikų turi mokantis tėvas, tuo mažesnė dalis paprastai priteisiama kiekvienam iš jų, nes išlaikymo pareiga paskirstoma tarp visų.
- Jei tėvas ar mama neturi apskaitomų pajamų arba slepia tikrąsias pajamas, teismas gali remtis vidutiniu darbo užmokesčiu šalyje ar konkrečioje profesijoje.
- Alimentų dydis nėra „įšaldytas“ visiems laikams – jį galima keisti, jei pasikeičia gyvenimo sąlygos (pavyzdžiui, tėvas prarado darbą arba, priešgriai, žymiai pradėjo daugiau uždirbti).
- Vaiko poreikiai su amžiumi auga, todėl teismai atsižvelgia ir į tai, kiek kainuoja ugdymas, būreliai, sveikatos priežiūra.
Verta pastebėti ir tai, kad alimentai gali būti mokami ne vien pinigais. Teismas gali priteisti išlaikymą periodinėmis išmokomis (pats populiariausias variantas), konkrečia pinigų suma iš karto arba tam tikru turtu, pavyzdžiui, perleidžiant nekilnojamąjį turtą vaiko naudai. Praktikoje dominuoja periodinės mėnesinės išmokos – jos paprasčiausios administruoti ir lengviausiai prisitaikomos, kai keičiasi situacija.
Kada kreipiamasi į teismą, o kada susitariama patiems
Idealiu atveju tėvai susitaria patys – pasirašo susitarimą dėl vaiko išlaikymo, jį patvirtina notaras, ir tas dokumentas turi vykdomojo dokumento galią, panašiai kaip teismo sprendimas. Toks kelias yra greitesnis, pigesnis ir mažiau nervų kainuojantis abiem pusėms. Tačiau realybė tokia, kad daugeliu atvejų, kai santykiai tarp tėvų aštrūs, susitarti nepavyksta, ir tenka kreiptis į teismą.
Ieškinį dėl alimentų priteisimo gali pateikti tas iš tėvų, su kuriuo vaikas gyvena. Kartu su ieškiniu paprastai reikia pateikti įrodymus apie vaiko poreikius (mokesčius už darželį, mokyklą, būrelius, medikamentus) ir, jei galima, informaciją apie atsakovo pajamas. Būtent čia dažnai kyla pirmoji kliūtis – žmonės tiesiog nežino, kiek buvęs partneris uždirba, jei jis dirba neformaliai arba slepia pajamas. Tokiu atveju teismas gali kreiptis į „Sodrą“, Valstybinę mokesčių inspekciją ar kitas institucijas, siekdamas nustatyti tikrąją finansinę padėtį.
Teismo proceso metu galima prašyti ir laikinųjų apsaugos priemonių – tai reiškia, kad kol vyksta byla, teismas gali nustatyti laikiną alimentų dydį, kad vaikas nebūtų paliktas be lėšų per visą bylinėjimosi laiką, kuris, tiesą sakant, gali užsitęsti mėnesius.
Kai alimentai skiriami, bet niekas nemoka
Ir čia pradedame antrą, dar skaudesnę dalį – išieškojimą. Teismo sprendimas dėl alimentų yra viena, o jo realus vykdymas – kita istorija. Nemažai tėvų (statistiškai dažniau – tėčių, bet situacija ne visada tokia) tiesiog ignoruoja pareigą mokėti, keičia darbo vietas, dirba „už voke“, išregistruojasi kaip bedarbiai arba tiesiog dingsta iš vaiko gyvenimo.
Kai teismo sprendimas ar notaro patvirtintas susitarimas nevykdomas, mama ar tėvas, su kuriuo gyvena vaikas, turi teisę kreiptis į antstolį. Antstolis – tai institucija, kuri turi teisines priemones priverstinai išieškoti skolą. Procesas prasideda nuo vykdomojo rašto pateikimo antstoliui, o toliau jau seka gana griežti veiksmai:
- Antstolis nustato skolininko darbovietę ir gali areštuoti dalį jo atlyginimo – įstatymas leidžia išskaityti iki tam tikros procentinės dalies pajamų, atsižvelgiant į skolos dydį ir kitas aplinkybes.
- Areštuojamos skolininko banko sąskaitos – jose esančios lėšos gali būti nurašomos alimentų skolai padengti.
- Areštuojamas nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas – automobiliai, žemė, būstas (nors pastarojo atveju yra apsaugos, jei tai vienintelis skolininko gyvenamasis būstas).
- Skolininkui gali būti ribojama teisė vairuoti transporto priemonę, jei skola viršija nustatytą sumą ir tai nėra būtina jo pragyvenimui ar darbui.
- Ribojama teisė išvykti iš šalies, kol skola nepadengta.
Jei skolininkas neturi jokio nustatyto turto ar pajamų, byla neužšąla – ji tiesiog lieka aktyvi, ir antstolis periodiškai tikrina, ar atsirado nauji duomenys (naujas darbas, naujas turtas, gauta paveldėjimo dalis ir pan.). Skola už nesumokėtus alimentus, kitaip nei daugelis kitų skolų, praktiškai nesenąja tokia lengva ranka – ji „laukia“ skolininko, kol jis atsiranda su bet kokiu pajamų šaltiniu.
Vaikų išlaikymo fondas – kai antstolio veiksmų neužtenka
Šis mechanizmas dažnai pamirštamas, tačiau jis yra be galo reikšmingas realiame gyvenime. Lietuvoje veikia Vaikų išlaikymo fondas, kurio tikslas – padėti šeimoms, kai skolininkas alimentų nemoka arba moka nereguliariai, o antstolio pastangos ilgą laiką neduoda rezultato. Fondas išmoka minimalią, įstatyme nustatytą sumą tiesiai vaiką auginančiam tėvui ar motinai, o pati valstybė toliau siekia išieškoti skolą iš pareigos nevykdančio asmens.
Tai reikšminga apsauga, nes daugelis tėvų, likusių vienų su vaikais, tiesiog nebeturi kantrybės ar resursų kovoti su antstolio procedūromis metų metus, kai vaikui reikia maisto ir aprangos šiandien, ne po pusmečio. Norint pasinaudoti fondo paramomis, reikia turėti pradėtą vykdymo procesą pas antstolį ir įrodyti, kad skola nepadengiama nustatytą laikotarpį.
Verta paminėti, kad tai nėra „dovana“ valstybės – ji vėliau iš skolininko išieškos tas pačias sumas, tik jau per valstybės institucijas, kurios turi platesnius įgaliojimus ir resursus nei pavienis žmogus.
Ką daryti, kai partneris slapstosi ar meluoja apie pajamas
Tai realybė, su kuria susiduria daugybė žmonių. Slapstymasis nuo alimentų – tikra kasdienybė, ir čia svarbu žinoti kelis praktiškus žingsnius, kurie iš tiesų padeda:
- Rinkti visus įrodymus apie tikrąsias skolininko pajamas – socialinių tinklų įrašus, liudytojų parodymus, nuotraukas iš kelionių ar naujo turto. Teismui ir antstoliui tai gali būti signalas gilintis giliau.
- Kreiptis dėl baudžiamosios atsakomybės – Lietuvoje sistemingas alimentų nemokėjimas gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę, jei asmuo piktybiškai vengia pareigos ilgą laiką, turėdamas galimybę mokėti.
- Prašyti antstolio patikrinti ne tik formalią darbo vietą, bet ir įmones, kuriose skolininkas gali būti akcininku ar vadovu – kartais pajamos „paslėptos“ per verslo struktūras.
- Neapsiriboti vienu kreipimusi – vykdymo proceso stebėjimas turi būti nuolatinis, nes situacija (darbas, turtas) gali keistis, o pareiga sekti tai iš dalies tenka ir pačiam pareiškėjui.
Realistiškai žiūrint, procesas dažnai vargina emociškai labiau, nei norėtųsi. Bet svarbu suprasti – teisė vaikui gauti išlaikymą neišnyksta, net jei praktiškai jį gauti sunku. Kantrybė ir sistemingas dokumentų kaupimas ilguoje laikotarpyje beveik visada duoda rezultatų.
Vietoj išvadų – kelios tiesos, kurias verta įsidėti į galvą
Alimentų tema retai kada baigiasi vienu skambučiu advokatui ar viena diena teisme – tai dažniausiai ilgas, kelis mėnesius ar net metus trunkantis procesas, kuriame reikia ir kantrybės, ir šaltos galvos. Bet keletą dalykų verta prisiminti visada, nesvarbu, kurioje pusėje šiuo metu esate.
Pirma, alimentų dydis nėra fiksuota, amžinai nekintanti skaičius – jį galima ir reikia peržiūrėti, kai keičiasi gyvenimo aplinkybės. Antra, geriausias kelias visada yra susitarimas, patvirtintas notariškai, o teismas – tik tada, kai kitaip tikrai nepavyksta. Trečia, jei alimentai nemokami, nereikia laukti „stebuklo“ – kreipimasis į antstolį ir, jei reikia, į Vaikų išlaikymo fondą, yra ne gėda, o tiesiog priemonė apginti vaiko interesus. Ir ketvirta, svarbiausia – alimentai yra ne bauda buvusiam partneriui, o vaiko teisė į normalias gyvenimo sąlygas, ir žiūrėti į tai reikėtų būtent per šią prizmę, kad ir kokios emocijos liktų tarp buvusių sutuoktinių.
Jei jaučiate, kad situacija pasidarė pernelyg sudėtinga – nebijokite kreiptis į teisininką ar nemokamos teisinės pagalbos tarnybą. Dažnai vienas konsultacinis pokalbis atsako į daugiau klausimų nei valandų valandos ieškojimo internete, o vaiko labui verta investuoti tą pusvalandį.
