Atsimenu, kai mano vyriausioji dukra pirmą kartą laikė rankose savo kortelę – tokią mažą, plastikinę, su jos vardu išspausdintu ant priekio. Ji ją nešiojosi maždaug savaitę visur, kaip koks talismanas, nors iš tikrųjų tuo metu joje buvo vos dvidešimt eurų. Bet tas jausmas – „turiu savo pinigų, turiu savo sąskaitą“ – jai buvo svarbesnis nei suma. Ir tikriausiai tai yra pati esmė, kodėl vis daugiau tėvų Lietuvoje rimtai svarsto apie pirmąją vaiko banko sąskaitą jau nuo pat mažens.
Šiandien bankininkystė vaikams nebe egzotika. Beveik visi didieji Lietuvos bankai turi specialius produktus jauniesiems klientams, o kortelė vaikui jau nebeatrodo kaip kažkas keisto ar per anksti. Klausimas tik – kaip tai padaryti teisingai, kad sąskaita tikrai mokytų atsakomybės, o ne tiesiog taptų dar viena elektroninio piniginio automato versija.
Kada tas „tinkamas“ amžius atsidaryti sąskaitą
Iš karto sakau – universalaus atsakymo nėra, ir bet kas, kas sako, kad sąskaitą reikia atidaryti tiksliai sulaukus septynių ar dešimties metų, tikriausiai per daug generalizuoja. Vieni bankai leidžia atidaryti vaikų sąskaitą praktiškai nuo gimimo (tokiu atveju ją tvarko tėvai), kiti – nuo 6-7 metų, kai vaikas pradeda supratingiau elgtis su pinigais, treti savarankiškesnę sąskaitą su kortele siūlo tik nuo 13-14 metų.
Iš savo patirties ir pokalbių su kitomis šeimomis pastebėjau vieną dėsningumą: vaikas pasiruošęs turėti savo kortelę tada, kai jis pats supranta, iš kur atsiranda pinigai ir kad jų kiekis ribotas. Jei vaikas jau žino, kad kišenpinigiai baigiasi ir naujų reikia laukti iki kito mėnesio – tai geras ženklas. Jei jis mano, kad pinigai tiesiog „yra kortelėje“ ir jų visada bus – dar reikėtų palaukti, pasikalbėti, paaiškinti.
Dauguma bankų Lietuvoje siūlo maždaug tokią logiką:
- Nuo 0 iki 6 metų – taupomoji sąskaita, kurią valdo tėvai, dovanos ir taupymui skirti pinigai;
- Nuo 7 iki 13 metų – sąskaita su ribota kortele, kurią prižiūri tėvai per mobiliąją programėlę;
- Nuo 14 metų – savarankiškesnė sąskaita, kai paauglys jau gali pats atsiimti pinigus, o tėvų kontrolė tampa daugiau patariamoji.
Kokią sąskaitą rinktis – ar tikrai svarbu, kuris bankas
Tiesą sakant, didelio skirtumo tarp bankų nėra tiek, kiek gali pasirodyti iš reklamų. Beveik visi siūlo panašius dalykus – nemokamą sąskaitos aptarnavimą vaikams, mobiliąją programėlę su tėvų kontrole, galimybę nustatyti limitus. Bet vertėtų atkreipti dėmesį į kelis konkrečius dalykus, kurie gali skirtis:
- Mėnesinis mokestis už kortelę – kai kurie bankai jį taiko po tam tikro amžiaus arba jei sąskaitoje nėra minimalaus likučio;
- Grynųjų atsiėmimo limitai – ar galima atsiimti pinigus iš bankomato, ir kiek kartų per mėnesį tai daryti be papildomo mokesčio;
- Programėlės funkcionalumas – ar tėvai gali realiu laiku matyti pirkimus, ar galima uždrausti pirkimus internetu, ar galima nustatyti kategorijas (pvz., leisti pirkti maistą, bet uždrausti azartinius žaidimus ar suaugusiems skirtą turinį);
- Kišenpinigių automatizavimas – kai kuriose programėlėse galima nustatyti automatinį kišenpinigių pervedimą kiekvieną savaitę, kas iš tikrųjų labai patogu ir moko vaiką numatyti pajamas.
Prieš pasirenkant, verta tiesiog atsisiųsti kelias programėles ir pažiūrėti, kaip jos atrodo iš vaiko perspektyvos. Ne visos vienodai intuityvios, o jei vaikas neranda, kur pažiūrėti likutį ar kaip pervesti pinigus draugui, visa idėja praranda prasmę.
Kortelė vaikui – ne žaislas, o rimtas mokymosi įrankis
Vieni tėvai bijo duoti vaikui kortelę, manydami, kad tai atveria kelią neribotam vartojimui. Iš tikrųjų realybė yra atvirkštinė – kortelė su aiškiais limitais moko disciplinos geriau nei grynieji pinigai kišenėje. Kai vaikas mato ekrane, kad po pirkimo liko, tarkim, tik 8 eurai, ir supranta, kad iki kito kišenpinigių pervedimo reikės su tuo susitvarkyti – tai konkretus, apčiuopiamas mokymasis.
Su grynaisiais dažnai būna kitaip – pinigai tarsi neturi „skaitiklio“, vaikas gali net nesuvokti, kiek jau išleido. Kortelė su programėle tą skaitiklį parodo automatiškai.
Praktiškai rekomenduočiau iš pradžių nustatyti gan žemus limitus – pavyzdžiui, 10-15 eurų per savaitę pirkimams ir draudimą atsiimti grynuosius be tėvų sutikimo. Palaipsniui, kai vaikas parodo, kad sugeba planuoti ir netaškyti visko iškart pirmą dieną, limitus galima didinti. Tai kaip dviratis su pagalbiniais ratukais – iš pradžių saugiau, vėliau nebereikia.
Kišenpinigiai per sąskaitą vs. grynieji – kas iš tikrųjų geriau
Šis klausimas šeimose sukelia nemažai diskusijų. Kai kurie tėvai mano, kad grynieji pinigai svarbesni, nes vaikas fiziškai jaučia, kaip pinigai „mažėja“ piniginėje. Tai tiesa – yra tyrimų, rodančių, kad žmonės (ir vaikai, ir suaugę) lengviau leidžia beskaitmenines pinigų formas, nes psichologiškai jos „neskauda“ tiek, kiek grynieji.
Bet realiame pasaulyje, kuriame vaikai auga, dauguma mokėjimų vyksta beskaitmeniniu būdu. Mokykliniai renginiai, internetinės parduotuvės, net pieštukų pirkimas kioske – viskas dažnai apmokama kortele arba telefonu. Tad mokyti vaiką valdyti tik grynuosius reiškia paruošti jį pasauliui, kuris jau šiek tiek pasenęs.
Geriausias sprendimas, kurį taikome mūsų šeimoje – mišrus. Dalis kišenpinigių eina į sąskaitą (dažniausiai automatiškai, per programėlę), dalis – grynaisiais, kad vaikas jaustų ir tą „fizinį“ pinigų mažėjimą. Taip vaikas mokosi valdyti abu formatus, o ne tik vieną iš jų.
Saugumas ir tėvų kontrolė – kur brėžti ribą
Čia turbūt jautriausia tema. Viena vertus, norisi matyti kiekvieną vaiko pirkimą, kita vertus – jei vaikas jaučia, kad tėvai stebi kiekvieną centą, jis gali pradėti jaustis nepasitikimas ar tiesiog nustos naudotis sąskaita sąmoningai, o pradės ją traktuoti kaip „tėvų daiktą“, ne savo.
Praktiškas patarimas – iš pradžių žiūrėti transakcijas kartu su vaiku, ne slapčia jį stebint. Pavyzdžiui, kartą per savaitę atsisėsti ir kartu paanalizuoti, kur nuėjo pinigai. Toks pokalbis moko refleksijos, o ne baimės, kad „mama vis tiek visą matys“.
Techniniai saugumo dalykai, kuriuos tikrai nevalia pamiršti:
- Kortelės PIN kodą reikia mokyti saugoti kaip paslaptį net nuo draugų, ne tik nuo svetimų;
- Interneto pirkimų limitą pradiniame etape geriau apriboti arba visiškai išjungti;
- Pranešimai apie kiekvieną transakciją telefone – privalumas, ne varžymas, nes vaikas irgi mato, kur pinigai nuėjo;
- Jei kortelė pamesta ar pavogta, svarbu iš anksto vaikui parodyti, kaip programėlėje ją laikinai blokuoti, kad jis žinotų, jog gali pats reaguoti, o ne tik laukti tėvų.
Dažniausios klaidos, kurias tėvai daro (ir kaip jų išvengti)
Pastebėjau, kad daugiausiai problemų kyla ne dėl banko produkto, o dėl to, kaip tėvai jį pristato ir naudoja. Kelios dažnos klaidos:
- Papildymas „kai pritrūksta“. Jei vaikas žino, kad išleisdamas visus pinigus per dvi dienas gaus papildomą pervedimą „iš gailesčio“, jokia sąskaita jo nieko neišmokys. Ribos turi būti tvirtos.
- Per didelė kontrolė be paaiškinimo. Uždrausti visus pirkimus be konteksto sukelia priešingą efektą – vaikas jaučiasi nepasitikimas, ne mokomas.
- Sąskaitos naudojimas kaip bausmės įrankio. Blokuoti kortelę už blogą pažymį ar netvarkingą kambarį – bloga praktika, nes tada vaikas pinigus sieja su emocine bausme, ne su finansiniu mokymusi.
- Nebuvimas pavyzdžiu. Jei tėvai patys neplanuoja biudžeto ir spontaniškai perka, keista tikėtis, kad vaikas savarankiškai išsivystys kitokius įpročius.
Kai plastikinė kortelė tampa pirmuoliu suaugusiame gyvenime
Grįžtant prie tos istorijos apie dukrą su savo pirmąja kortele – po kelių mėnesių ji jau pati skaičiavo, kiek kainuoja jos mėgstamas ledų skonis, ir sąmoningai rinkosi pirkti pigesnį variantą, kad likusius pinigus galėtų atidėti kelionei su klase. Niekas jos to nemokė sąmoningai, tiesiog turėjo įrankį ir laisvę su juo apsisprendinėti.
Pirmoji sąskaita ir kortelė – tai ne tik technine prasme banko produktas, tai savotiškas pirmasis kontaktas su realiu suaugusiųjų pasauliu, kuriame reikia priimti sprendimus, susijusius su ribotais resursais. Kuo natūraliau ir su mažiau drama tas kontaktas įvyksta vaikystėje, tuo lengviau vaikui bus vėliau, kai teks tvarkytis su algomis, nuomos mokesčiais ir tikrais finansiniais įsipareigojimais.
Taigi, jei svarstote, ar jau laikas – tikriausiai geriau pradėti mažais žingsniais, su nedideliais limitais, atviru pokalbiu ir noru kartu mokytis, nei ilgai laukti „tobulo momento“, kurio, tiesą sakant, niekada nebus. Vaikai auga greitai, o finansinio raštingumo pagrindai, įdiegti dešimties metų amžiuje, dažnai išlieka visą gyvenimą – net kai plastikinė kortelė su vardu jau seniai pamainyta į „suaugusią“ versiją.
