Kai šeimoje kyla mintis priimti vaiką, kuris neturi galimybės augti su biologiniais tėvais, dažniausiai kartu atkeliauja ir didžiulis klausimų srautas. Nuo ko pradėti? Kuo skiriasi globa nuo įvaikinimo? Kokie mokymai reikalingi ir kiek laiko visa tai užtrunka? Šis kelias nėra paprastas, bet tūkstančiai Lietuvos šeimų jį jau nuėjo ir dabar augina laimingus vaikus. Pabandykime išsiaiškinti, kaip iš tikrųjų atrodo tapimo globėju ar įtėviu procesas – be gražbylysčių, bet su realia informacija, kuri padės apsisprendus žengti pirmą žingsnį.
Globa ar įvaikinimas – kokia iš tiesų yra skirtis
Daugelis šiuos du dalykus painioja arba mano, kad tai tiesiog skirtingi pavadinimai to pačio reiškinio. Iš tikrųjų skirtumai gana esminiai, ir jie liečia ne tik teisinę situaciją, bet ir emocinį šeimos gyvenimą.
Globa – tai laikinas apsirūpinimas vaiku, kuris dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali gyventi su tėvais. Globėjas prisiima atsakomybę už vaiko auklėjimą, priežiūrą, sveikatą ir mokslus, tačiau teisiškai vaikas išlaiko ryšį su biologine šeima. Globa gali baigtis, jei tėvai atgauna galimybę auginti vaiką, arba, priešingai, gali peraugti į įvaikinimą, jei tokia galimybė atsiranda.
Įvaikinimas – visiškai kitokia istorija. Tai teisinis aktas, kuriuo vaikas tampa pilnateisiu šeimos nariu, tarsi būtų gimęs šioje šeimoje. Ryšiai su biologiniais tėvais teisiškai nutrūksta, o įtėviai įgyja visas tėvų teises ir pareigas – amžinai, ne laikinai.
Kai kurios šeimos pradeda nuo globos ir tik po kurio laiko, kai situacija paaiškėja, sprendžiasi dėl įvaikinimo. Kitos iškart žino, kad norėtų vaiką įvaikinti. Nėra vieno „teisingo“ kelio – viskas priklauso nuo konkrečios vaiko situacijos ir šeimos pasirengimo.
Pirmasis žingsnis – kur kreiptis ir nuo ko pradėti
Realiai visas kelias pradedamas nuo vieno skambučio ar apsilankymo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje arba jos teritoriniame skyriuje. Ši institucija koordinuoja visą procesą Lietuvoje ir suteikia visą reikalingą informaciją.
Pirmiausia teks pateikti prašymą, kuriame nurodoma, ar norite tapti globėju, ar įtėviu (arba abu variantai vienu metu, kas irgi galima). Kartu su prašymu reikės surinkti nemažą dokumentų pluoštą – sveikatos pažymas, pajamų deklaracijas, būsto patikrinimo aktą, teistumo pažymas ir kitus popierius, patvirtinančius, kad esate pasirengę ir gebate rūpintis vaiku.
Svarbu žinoti, kad nebūtina turėti didelių pajamų ar prabangaus būsto. Vertinama, ar gyvenimo sąlygos yra tinkamos vaikui, ar šeima psichologiškai stabili, ar yra motyvacija ir supratimas, kas iš tiesų laukia priimant vaiką. Pinigai čia – ne pagrindinis kriterijus.
GIMK mokymai – privalomas, bet vertingas etapas
Vienas iš svarbiausių ir dažnai emociškai stipriausių etapų – tai GIMK (Globėjų (rūpintojų), budinčių globotojų, įtėvių ir bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojų mokymo ir konsultavimo) programos kursai. Šie mokymai yra privalomi visiems, ketinantiems tapti globėjais ar įtėviais, ir tai nėra formalumas „dėl akių“.
Mokymų metu būsimi globėjai ir įtėviai sužino apie vaikų, kurie patyrė traumas, netekčių, apleistumo ar smurto patirtį, psichologiją. Aptariama, kaip elgtis su vaiku, kuris turi prisitaikymo sunkumų, kaip kurti saugų prieraišumą, kaip spręsti konfliktus, kylančius dėl vaiko praeities patirčių. Daug dėmesio skiriama ir savęs pažinimui – ar tikrai esate pasirengę, kokie yra jūsų motyvai, ką gali reikšti gyvenimas su vaiku, kuris ne iš karto atsivers ir pasitikės.
Kursai trunka keliolika susitikimų, dažnai vyksta grupėse, kur susitinka žmonės su panašiomis mintimis ir baimėmis. Daugelis dalyvių sako, kad tai buvo viena naudingiausių patirčių prieš žengiant į šį kelią – ne tik dėl gautų žinių, bet ir dėl galimybės pasikalbėti su kitais, kurie svarsto tą pačią mintį.
Baigę mokymus, gaunate pažymėjimą, kuris yra būtinas dokumentas tolimesniam procesui. Be jo tiesiog nebus galima tapti globėju ar įtėviu.
Psichologinis įvertinimas ir šeimos pasirengimo vertinimas
Po mokymų prasideda etapas, kuris kai kuriems atrodo labiausiai jaudinantis – asmens ir šeimos socialinis-psichologinis įvertinimas. Specialistai atvyksta į namus, kalbasi su visais šeimos nariais, įskaitant vaikus, jei jų jau yra šeimoje. Vertinama šeimos santykių kokybė, gebėjimas priimti kitokį vaiką, motyvacija, lūkesčiai.
Svarbu suprasti – šis vertinimas nėra skirtas rasti priežastį atmesti kandidatus. Jo tikslas – padėti geriau pasirengti ir suprasti, koks vaikas (jo amžius, sveikatos būklė, patirtis) geriausiai tiktų konkrečiai šeimai. Kartais po pokalbių šeima pati suvokia, kad, pavyzdžiui, nėra pasirengusi priimti paauglio ar vaiko su sunkia negalia, ir tai visiškai normalu – geriau tai suprasti iš anksto, nei susidurti su problemomis vėliau.
Po visų procedūrų šeimai išduodamas sprendimas, patvirtinantis tinkamumą būti globėjais ar įtėviais. Tada šeima įtraukiama į sąrašą ir laukia, kol atsiras vaikas, kurio situacija ir poreikiai atitiks šeimos galimybes.
Laukimo laikas – kodėl jis skirtingas visiems
Vienas dažniausių klausimų – kiek laiko reikia laukti, kol į šeimą ateis vaikas? Atsakymas nėra vienareikšmis. Kai kuriose situacijose, ypač kai šeima sutinka priimti vyresnį vaiką, brolius ir seseris kartu arba vaiką su sveikatos sunkumais, procesas gali vykti greičiau. Jei šeima laukia mažo, sveiko kūdikio, laikas gali užtrukti ilgiau, nes tokių atvejų yra mažiau, o norinčiųjų – daugiau.
Svarbu neprarasti kantrybės ir nežiūrėti į laukimą kaip į beviltišką procesą. Tarnybos specialistai stengiasi kuo geriau suderinti vaiko poreikius su šeimos galimybėmis, kad naujas gyvenimo etapas būtų sėkmingas abiem pusėms.
Budinčio globotojo kelias – alternatyva, apie kurią mažai žinoma
Ne visi žino, kad egzistuoja ir tarpinis variantas – budinčio globotojo statusas. Tai žmogus, kuris priima vaiką į savo namus krizės metu, kai reikia skubiai apsaugoti vaiką nuo pavojingos aplinkos, kol sprendžiasi jo ateitis. Tai gali trukti nuo kelių dienų iki kelių mėnesių.
Budintys globotojai gauna atlygį už savo darbą, nes tai iš tiesų yra darbas – reikalaujantis nuolatinio budrumo, gebėjimo greitai prisitaikyti ir emocinio tvirtumo. Šis kelias tinka žmonėms, kurie norėtų padėti vaikams, bet nebūtinai ieško nuolatinės globos ar įvaikinimo. Kai kurie budintys globotojai vėliau nusprendžia tapti ir nuolatiniais globėjais, jei susikuria stiprus ryšys su konkrečiu vaiku.
Ką verta žinoti prieš priimant galutinį sprendimą
Prieš žengiant šį žingsnį, verta pasvarstyti kelis dalykus, kurių neaptaria niekas iš anksto, bet kurie tampa aktualūs kasdienybėje.
- Vaikas atsineša savo istoriją. Net mažiausi kūdikiai gali turėti prenatalinės streso patirties pasekmių. Vyresni vaikai dažnai nešiojasi netekčių, apleistumo ar smurto žymes, kurios pasireiškia elgesio sunkumais, nepasitikėjimu, baime prisirišti.
- Meilė neišsprendžia visko iš karto. Norisi tikėti, kad užtenka duoti vaikui šiltus namus ir visos problemos išsisprendžia. Realybėje reikia laiko, kantrybės, kartais ir specialistų (psichologų, logopedų) pagalbos.
- Palaikymo tinklas yra būtinas. Šeimos, kurios turi giminaičių, draugų ar bendruomenės, pasirengusios padėti, susidoroja geriau nei tos, kurios lieka vienos su savo iššūkiais.
- Verta kalbėtis su patyrusiomis šeimomis. Lietuvoje veikia globėjų ir įtėvių bendruomenės, forumai, grupės socialiniuose tinkluose, kur galima pasiklausti realių patirčių, ne tik teorinės informacijos.
- Finansinė paramos sistema egzistuoja. Globėjams mokama globos (rūpybos) išmoka, taip pat tikslinė priedas prie išmokos. Verta iš anksto pasidomėti, kokia finansinė pagalba priklauso konkrečiu atveju.
Kai širdis jau apsisprendė – vietoj pabaigos žodžio
Jei perskaitę visą šį tekstą jautėte, kad viduje kažkas šildosi ir sako „taip, mes galėtume“ – tikriausiai tai ir yra tas ženklas, apie kurį verta pagalvoti rimtai. Kelias link globos ar įvaikinimo tikrai nėra trumpas ir lengvas – dokumentai, mokymai, pokalbiai, laukimas. Bet kiekvienas etapas turi savo tikslą: padėti šeimai geriau pasirengti, o vaikui – rasti tikrai tinkamus namus, ne tik pirmus pasitaikiusius.
Praktiškai patariama pradėti nuo mažo žingsnio – nueiti pasikalbėti su Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistu, net jei dar nesate visiškai apsisprendę. Pokalbis nieko neįpareigoja, bet gali daug ką paaiškinti ir nuimti nemažai baimių, kurios dažnai kyla tiesiog iš nežinojimo. Taip pat verta pasikalbėti su savo šeimos nariais – vyru, žmona, jau esančiais vaikais, tėvais, – nes globa ar įvaikinimas paveikia visą aplinką, ne tik du žmones, priimančius sprendimą.
Ir galiausiai – neverta lyginti savo situacijos su kitų šeimų istorijomis, kurias matote internete ar išgirstate iš pažįstamų. Kiekviena šeima ir kiekvienas vaikas yra unikalus, ir tas, kas tinka vienai porai, gali visiškai netikti kitai. Svarbiausia – sąžiningai įvertinti savo galimybes, priimti profesionalų pagalbą kaip vertingą, ne varžantį dalyką, ir leisti procesui vykti savo tempu. Vaikai, kuriems reikia namų, laukia ne tobulų tėvų, o tokių, kurie yra pasirengę mylėti, mokytis ir augti kartu su jais.
