Kiekvienas kartas su seneliais prie kavos ar per Kūčias pastebi tą pačią situaciją – kažkas ima klausti „o kas buvo tavo prosenelis, iš kur jis kilęs?“ ir tada visi susižvalgo, nes tiksliai nei viena pusė nežino. Giminės medis nėra tik graži lentelė su vardais ir rodyklėmis. Tai būdas suprasti, iš kur atėjai, kodėl šeimoje kartojasi tam tikri vardai, kodėl vieni giminaičiai gyvena Anykščiuose, kiti – Škotijoje, ir kaip visa tai susiję su viena bendra istorija. Jei jau kilo noras pagaliau tą istoriją sudėlioti į vientisą vaizdą, verta žinoti, kur pradėti kasinėtis ir kokių duobių pakeliui verta vengti.
Kodėl verta pradėti kabinti savo šaknis
Genealogija – ne vien senyvo amžiaus žmonių pomėgis, kaip kartais įsivaizduojama. Vis daugiau jaunų šeimų sėdasi prie šio darbo tam, kad vaikams turėtų ką papasakoti apie protėvius, o ne tik apytiksliai numoti ranka: „ten kažkur buvo kaimas, jau nežinau kur.“ Kai turi konkrečius vardus, datas, vietas – šeimos istorija tampa gyva, ne abstrakcija.
Be to, giminės medis dažnai atsako į praktinius klausimus – kodėl senelis niekada nekalbėjo apie savo tėvą, kodėl viena šeimos šaka emigravo dar prieš karą, kodėl kai kurie giminaičiai turi visiškai kitą pavardės rašybą. Istorija, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo nuobodi archyvinė medžiaga, pasirodo pilna dramos, netikėtų posūkių ir kartais net paslapčių, kurias niekas šeimoje neišdrįsdavo garsiai pasakyti.
Nuo ko pradėti – artimiausi šaltiniai namuose
Didžiausia klaida, kurią daro pradedantys – iškart lekia į archyvus ar interneto duomenų bazes, nors pirmiausia derėtų apklausti gyvus liudytojus. Seneliai, tetos, dėdės, kaimynai, kurie pažinojo senesnę giminės kartą – tai auksinis šaltinis, kuris, deja, nyksta. Pasikalbėkite su jais, įsirašykite pokalbį telefonu (paklauskite leidimo, žinoma), užrašykite vardus, gimimo metus, vietas, net menkiausias detales – kaip vadinosi kaimas, kokia buvo profesija, ar buvo brolių ir seserų.
Antras žingsnis – namų archyvas. Pasenusiuose albumuose, dokumentų dėžutėse, palėpėse dažnai slepiasi:
- seni asmens dokumentai, pasai, gimimo liudijimai;
- vestuvių, krikšto, laidotuvių nuotraukos su užrašais ant nugarėlės;
- laiškai iš emigracijos, kartais net su adresais;
- karo prievolės pažymėjimai, darbo knygelės;
- senos maldaknygės su įrašytais šeimos gimimų ir mirties datomis.
Nuotraukos kartais yra brangesnis šaltinis nei bet kokia lentelė – ant nugarėlės ranka rašytas „Onutė ir Jonas, 1938 m., prieš vestuves“ gali atverti kelis naujus tyrimo taškus, kurių niekur kitur nerastum.
Archyvai, bažnyčių metrikos ir kiti lobiai
Kai artimiausi šaltiniai išnaudoti, laikas keliauti giliau. Lietuvoje pagrindinis valstybinis šaltinis – Lietuvos valstybės istorijos archyvas, kuriame kaupiamos bažnytinės metrikų knygos (krikšto, santuokos, mirties įrašai), taip pat revizijų, gyventojų surašymų dokumentai. Dalis šios medžiagos jau skaitmenizuota ir prieinama internetu, tačiau nemaža dalis tebėra tik fizinėse knygose, todėl kartais reikia siųsti užklausą arba vykti asmeniškai.
Verta žinoti, kad iki XX a. pradžios civilinės metrikacijos praktiškai nebuvo – visus gimimus, santuokas ir mirtis registravo bažnyčia. Todėl jei jūsų šeima buvo katalikų tikėjimo, ieškokite parapijos, kurioje gyveno protėviai, ir jos metrikų knygų. Stačiatikiai, žydai, protestantai turėjo savo atskiras registracijos sistemas, kurios dažnai išsaugotos skirtingose archyvų fondų dalyse.
Kitas svarbus šaltinis – gyventojų surašymai (pavyzdžiui, 1897 m. visos Rusijos imperijos surašymas, kuriam priklausė ir Lietuva) bei žemės valdų, mokesčių dokumentai. Jie leidžia sužinoti, kur šeima gyveno, kiek turėjo žemės, kokia buvo šeimos sudėtis konkrečiu metu.
Jei šeima gyveno kitoje šalyje ar emigravo, verta pasidomėti tos šalies nacionaliniu archyvu – daugelis Vakarų valstybių (JAV, Kanada, Didžioji Britanija) turi labai gerai suskaitmenintus imigracijos, laivų keleivių sąrašų ir surašymų duomenis.
Internetinės duomenų bazės ir DNR testai
Šiuolaikinis genealogas turi neįkainojamą pranašumą – internetą. Populiariausios platformos, tokios kaip Ancestry, MyHeritage, FamilySearch, leidžia ieškoti gimimo, santuokos, mirties įrašų, senų nuotraukų, laikraščių skelbimų. Dalis šių duomenų bazių mokamos, bet FamilySearch didžiąją dalį savo archyvo teikia visiškai nemokamai – tai geras startas, nereikalaujantis piniginės investicijos.
Lietuviškai orientuotiems tyrinėtojams naudinga Epaveldas.lt platforma, kurioje skaitmenizuoti seni leidiniai, dokumentai, žemėlapiai. Taip pat egzistuoja specializuoti forumai ir Facebook grupės, kuriose žmonės keičiasi informacija apie konkrečius kaimus ar parapijas – kartais paprastas įrašas „ieškau informacijos apie Petraičių šeimą iš Ukmergės apskrities“ atveda pas visiškai nepažįstamą tolimą pusseserę, kuri turi jau surinkusi visą medį.
DNR testai – dar viena galimybė, kuri per pastarąjį dešimtmetį smarkiai išpopuliarėjo. Testai kaip AncestryDNA ar MyHeritage DNA gali:
- padėti rasti biologinius giminaičius, apie kuriuos nežinojote;
- patvirtinti ar paneigti kilmės teorijas (pvz., tam tikros etninės grupės pėdsakus);
- atskleisti painias šeimos istorijas, kurios kartais buvo slepiamos sąmoningai.
Verta įspėti – DNR testas kartais atveria informaciją, kurios šeima nesitiko ir nenorėjo sužinoti (pavyzdžiui, apie įvaikinimą ar netikrą tėvystę). Prieš testuojantis pravartu pagalvoti, ar esate pasiruošę bet kokiam rezultatui.
Kaip sudėti visą tai į medį – programos ir popierius
Surinkę pirminę informaciją, greitai supraskite – atmintinai visko nebeišlaikysite. Reikia sistemos. Populiariausios genealogijos programos ir platformos:
- FamilySearch Family Tree – nemokama, tinkama pradedantiesiems, leidžia bendradarbiauti su kitais giminaičiais online;
- MyHeritage – turi patogią sąsają, automatinius įrašų pasiūlymus (angl. „record matches“);
- Gramps – nemokama atvirojo kodo programa, tinkama tiems, kas nori laikyti duomenis lokaliai, ne debesyje;
- senasis geras popierinis medis ar Excel lentelė – nebūtinai reikia sudėtingos programos, jei jums patogiau su rašikliu ir dideliu popieriaus lapu.
Svarbiausia rekomendacija – nuo pirmos dienos fiksuokite šaltinius. Jei radote informaciją bažnyčios metrikoje, užsirašykite konkretų archyvo fondą, bylos numerį, lapą. Po metų, kai norėsite patikrinti ar papildyti įrašą, be tikslios nuorodos šaltinį rasti bus be galo sunku – tai viena dažniausių genealogų dejonių.
Dažniausios klaidos ir kaip jų išvengti
Pradedantys tyrinėtojai dažnai kartoja tas pačias klaidas, tad verta jas paminėti iš anksto:
- Pasitikėjimas vienu šaltiniu. Jei radote vardą internetinėje duomenų bazėje – tai užuomina, ne įrodymas. Ieškokite patvirtinimo dar bent viename nepriklausomame šaltinyje.
- Pavardžių rašybos ignoravimas. Lietuviškos pavardės keliaudavo per lenkų, rusų, vokiečių kalbų filtrą, tad „Jonaitis“ archyve gali būti užrašytas kaip „Ionaitis“ ar „Janaitis“. Būkite lankstūs ieškant.
- Amžiaus paklaidos. Senuose dokumentuose amžius dažnai nurodytas apytiksliai – žmonės tiesiog nežinojo tikslios gimimo datos arba ją suapvalindavo.
- Skubėjimas priskirti giminaitį. Radus tą pačią pavardę tame pačiame regione, lengva iškart nuspręsti, kad tai jūsų protėvis. Tikrinkite datas, vietas, giminystės ryšius kruopščiai.
- Nesaugojimas atsarginių kopijų. Skaitmeniniai failai dingsta, diskai genda. Turėkite bent dvi kopijas savo darbo – vieną debesyje, kitą lokaliai.
Kai medis pradeda žaliuoti
Kai jau surinkta dešimtis vardų, datų ir vietovardžių, ateina tas keistas momentas – suvokimas, kad visi tie žmonės, dabar tik raidės popieriuje ar ekrane, kadaise turėjo savo kasdienybę, rūpesčius, meilės istorijas ir svajones, apie kurias jūs niekada nesužinosite iki galo. Bet net dalinis atsakymas – kada gimė prosenelė, iš kokio kaimo kilo prosenelis, kiek vaikų augino šeima – jau savaime yra dovana, kurią galite perduoti savo vaikams ir vaikaičiams.
Nepamirškite švęsti mažas pergales šiame procese – kai pavyksta rasti seniai pamestą giminaitį, kai archyvas atsiunčia skaitmeninę bažnyčios metrikos kopiją, kai teta iš albumo dugno išsitraukia dar niekada nematytą nuotrauką. Genealogija nėra sprintas, tai maratonas, kuris kartais trunka metų metus, o kai kurios giminės linijos gali likti neišaiškintos visą gyvenimą. Tai normalu.
Praktinis patarimas visiems, kas dar tik ruošiasi pradėti: skirkite pirmą savaitgalį vien pokalbiams su vyresniais giminaičiais, antrą – namų archyvo peržiūrai, o tik po to sėskite prie kompiuterio ieškoti duomenų bazėse. Ir svarbiausia – dalinkitės rastais faktais su visa šeima, net jei tai atrodo nereikšminga smulkmena. Būtent iš tokių smulkmenų ir susideda ta didelė, gyva istorija, kurią vadiname savo gimine.
