Kiekviena šeima ginčijasi. Tos, kurios sako, kad pas juos namie visada tvyro ramybė ir supratimas – arba meluoja, arba tiesiog nepastebi, kaip vienas kitą tyliai skriaudžia. Ginčas savaime nėra blogis. Blogis prasideda tada, kai jis virsta įpročiu žeminti, tylėti savaitėmis arba trankyti durimis taip, kad byra tinkas. Tad klausimas ne „kaip išvengti ginčų“, o „kaip ginčytis taip, kad ryte vis dar norėtųsi vienas kitam paduoti kavos puodelį“.
Straipsnyje pasižiūrėsime į tai iš kelių pusių – ir kaip poroms, ir kaip tėvams su vaikais, ir kaip apskritai žmonėms, kurie myli, bet kartais taip pavargsta, kad žodžiai išlekia aštresni nei norėtųsi.
Kodėl mes iš viso ginčijamės – ir kodėl tai nėra tragedija
Psichologai jau seniai atsisakė minties, kad laiminga pora – tai pora be konfliktų. Tiesa yra atvirkštinė: konfliktų nebuvimas dažnai reiškia, kad žmonės tiesiog vengia svarbių temų arba jau seniai vienas kitam nutolo tiek, kad nebeverta ginčytis. Ginčas – tai ženklas, kad abiem dar rūpi. Kad norima būti išgirstam, suprastam, kad santykiai vis dar juda, o ne stovi vietoje.
Kita vertus, ne visi ginčai vienodi. Vieni – tai sveikas nesutarimų išsiaiškinimas: kur pirksime baldus, kaip auklėsime vaiką, kas šeštadienį veš senelius pas gydytoją. Kiti – tai jau sukaupto nuovargio, nepasitenkinimo ir neišsakytų dalykų sprogimas, kuris kilsta iš niekur ir baigiasi „tu visada“ bei „tu niekada“. Būtent antrasis tipas ir griauna santykius, nes ten jau nebekalbama apie konkretų reikalą – ten puolama pati asmenybė.
Kai emocijos užverda – ką daryti pirmosiomis sekundėmis
Yra toks momentas, kai kūnas jau reaguoja greičiau nei protas – širdis pradeda plakti greičiau, veidas kaista, rankos sugniaužiamos. Tai fiziologinė kovos ar bėgimo reakcija, ir būtent tuo metu pasakomi dalykai, kurių vėliau gailimasi visą gyvenimą. Todėl svarbiausia taisyklė – neišsakyti pirmos minties, kuri šauna į galvą per pačią emocijos viršūnę.
Ką galima padaryti realiai, ne teoriškai:
- Kvėpuoti sąmoningai. Skamba banaliai, bet penki lėti įkvėpimai per nosį realiai nuramina nervų sistemą tiek, kad protas vėl pradeda dalyvauti pokalbyje, o ne vien emocija.
- Pasakyti garsiai, ką jauti, o ne ką galvoji apie kitą. „Aš dabar labai supykau“ skamba visai kitaip nei „tu visada taip darai“.
- Leisti sau pauzę. Nėra gėda pasakyti: „Man reikia penkių minučių, kad nusiraminčiau, tada tęskime.“ Tai ne bėgimas nuo problemos, o subrendęs sprendimas nepasakyti to, ko negalėsi atsiimti.
Svarbu suprasti – pauzė nėra tas pats, kas ignoravimas. Jei pasakei, kad grįši prie pokalbio, būtinai grįžk. Priešingu atveju kitas žmogus išmoks, kad tavo „reikia pauzės“ reiškia „aš tiesiog dingsiu ir apsimesiu, kad nieko nebuvo“.
Žodžiai, kurie griauna, ir žodžiai, kurie gydo
Santuokų tyrinėtojas Johnas Gottmanas, dešimtmečius stebėjęs poras laboratorijoje, išskyrė vadinamuosius „keturis raitelius“ – dalykus, kurie geriausiai prognozuoja santykių žlugimą. Tai kritika (puolama asmenybė, ne elgesys), panieka (sarkazmas, akių vartymas, pašiepimas), gynyba (nuolatinis teisinimasis vietoj klausymosi) ir izoliavimas (visiškas užsisklendimas, „mūrinė siena“).
Iš praktikos – dažniausiai griaunantys sakiniai prasideda žodžiu „tu“: „tu niekada nesiklausai“, „tu visada vėluoji“, „tu net nepagalvoji apie kitus“. Tokie sakiniai iškart verčia žmogų gintis, nes jis puolamas kaip asmuo, o ne kalbama apie konkretų poelgį.
Kur kas veiksmingiau kalbėti nuo savęs: „aš jaučiuosi nesvarbi, kai vėluoji ir neparašai“, „man liūdna, kai jaučiuosi negirdima“. Toks pasakymas neatima iš kito žmogaus galimybės pasitaisyti – jis nepuola, o dalinasi jausmu.
Naudingi frazių pavyzdžiai, kuriuos verta įsidėmėti:
- Vietoj „tu nieko nedarai namie“ – „man reikia pagalbos, aš pavargusi/pavargęs“.
- Vietoj „tu vėl viską sugadinai“ – „man skaudu, kad taip nutiko, pakalbėkime, ką galime pakeisti“.
- Vietoj tylos ir akių vartymo – „man dabar sunku kalbėti ramiai, duok minutę“.
Vaikai mato viską – kaip ginčytis, kai namuose maži stebėtojai
Nemažai tėvų mano, kad vaikai „nieko nesupranta“ arba „miega, tai negirdi“. Realybėje vaikai jaučia įtampą namuose net tada, kai balsai nepakeliami – jie skaito kūno kalbą, tylą prie pietų stalo, dažnesnį durų trankymą. Tyrimai rodo, kad vaikams kenkia ne tai, jog tėvai ginčijasi, o tai, kaip jie tai daro ir kaip baigia.
Jei vaikas mato, kad tėvai ginčijasi, bet vėliau atsiprašo, apkabina vienas kitą, susitaria – tai jam tampa vertinga pamoka: konfliktas nėra pasaulio pabaiga, jį galima išspręsti gerbiant vienam kitą. Jei gi vaikas mato tik riksmą, o susitaikymo scenos niekada nemato (nes tėvai „susitaria“, kai vaikas jau miega), jam lieka tik baimė ir įtampa be aiškaus pabaigos taško.
Keletas praktinių gairių tėvams:
- Jei įmanoma, nesikeikite ir nesikelkite balso prie mažų vaikų – ne todėl, kad reikia slėpti realybę, o todėl, kad vaikas dar neturi įrankių tai apdoroti.
- Jei vis dėlto susipykote vaikui matant, būtinai leiskite jam pamatyti ir susitaikymą – trumpas paaiškinimas „mes su mama/tėčiu susipykome, bet jau susitaikėme, mes tave mylime“ vaikui reiškia labai daug.
- Niekada netraukite vaiko į konfliktą kaip liudininko ar teisėjo tarp tėvų – tai palieka giliausius randus.
Kada sustoti ir palikti pokalbį „vėlesniam laikui“
Ne kiekvienas ginčas turi būti išspręstas čia ir dabar. Yra situacijų, kai geriausias sprendimas – sustoti, net jei problema neišspręsta. Ženklai, kad laikas stabdyti pokalbį:
- Pradedate kartoti tą pačią mintį vis garsiau, tik jau kitais žodžiais.
- Prisimenate senas nuoskaudas iš prieš kelerius metus.
- Vienas iš jūsų jau verkia arba dreba balsas taip, kad nebegalima kalbėti aiškiai.
- Pradedate lyginti partnerį su kažkuo blogu – buvusiu, tėvais, kaimynu.
Tokiu atveju sąžininga pasakyti: „Aš tave girdžiu, tema svarbi, bet dabar mudu jau nebekalbame – mes bandome vienas kitam įgelti. Grįžkime prie to rytoj po darbo, ramiai.“ Ir svarbiausia – iš tikrųjų grįžti, o ne palikti pakibusią temą kaboti ore savaitėms.
Susitaikymas – menas, kurio niekas nemoko mokykloje
Daugelis moka ginčytis, bet mažai kas moka nuoširdžiai susitaikyti. Susitaikymas nėra tas pats, kas pirmasis prabilti po tylos – kartais tai tampa tiesiog savotišku pasidavimu, kai vienas žmogus visada nusileidžia, kad tik baigtųsi nemalonus jausmas. Tikras susitaikymas reiškia, kad abu pripažįsta savo dalį, o ne tik laukia, kol kitas atsiprašys pirmas.
Geras atsiprašymas turi tris dalis: pripažinimą, ką konkrečiai padarei ne taip (ne bendrą „atsiprašau, jei tave įskaudinau“, o „atsiprašau, kad rėkiau ir pasakiau, kad tu nieko neišmanai“), supratimą, kaip tai paveikė kitą žmogų, ir pasiūlymą, kaip elgsis kitaip ateityje. Be paskutinio punkto atsiprašymas dažnai virsta tik ritualu, kuris kartojasi be pabaigos.
Verta įsivesti šeimoje tokią mažą tradiciją – po didesnio ginčo, kai jau abu nurimę, trumpai pasikalbėti ne apie tai, kas buvo teisus, o apie tai, ką iš šito galima pasiimti į ateitį. Tai stiprina jausmą, kad esate komanda, o ne priešai skirtingose barikadų pusėse.
Kai audra praeina, o namai lieka
Tiesa ta, kad idealios šeimos, kurioje niekas niekada nesipyksta, tiesiog nėra. Yra šeimos, kurios išmoko pyktis taip, kad kitą rytą vis dar būtų kur grįžti. Ginčas – ne priešas, kurio reikia bijoti, o santykių treniruotė: kuo dažniau pratinatės išklausyti, atsiprašyti ir vėl vienas kitam atverti duris, tuo lengviau tai išeina, kai iš tikrųjų prispiria gyvenimas – ligos, pinigų stygius, nuovargis su vaikais.
Jei norite pradėti nuo mažų dalykų, štai kelios paprastos, bet veikiančios taisyklės, kurias galima pasikabinti sau ant šaldytuvo, jei reikia:
- Niekada nekelk balso stipriau, nei norėtum, kad kitas keltų prieš tave.
- Neik miegoti didžiausio pykčio įkarštyje – bent trumpai pasakyk „myliu tave, nors dabar ir pykstu“.
- Venk žodžių „visada“ ir „niekada“ – jie beveik visada meluoja.
- Prisimink, kad kitas žmogus nėra tavo priešas – jūs tiesiog dabar abu esate iš skirtingų pusių to paties stalo.
Ir galiausiai – jei ginčai namuose tapo per dažni, per aštrūs, jei vis dažniau jaučiatės vieniši net būdami kartu, nebijokite kreiptis į šeimos psichologą. Tai nėra silpnumo ženklas, greičiau atvirkščiai – tai ženklas, kad santykiai jums pakankamai svarbūs, kad į juos investuotumėte laiką ir jėgas. Nes galų gale ginčytis moka visi, o štai išsaugoti meilę po ginčo – tai jau tikras menas, kurio verta mokytis visą gyvenimą.
